Kas belieka kovojantiems už vietą po saule?

Rudienė prabudo tikrojo mero lovoje ir staiga pajuto, kad mero pėdos  jau seniai  atšalusios.
Prabangaus Druskininkų viešbučio kambarys dvelkė senosios, nepamirštamos Lietuvos  nostalgija  ir neišsipildžiusiomis svajonėmis.
Kam man dabar ryto aušra, kai vyras toks šalia?
Kaip pasijuto Rudienė? Pasijuto nepataikiusi.
Pradžia buvo nuostabi: paslaptinga, kupina vilties.
Du suaugę žmonės pasijuto tarsi dvi alkanos žūvėdros, skrendančios virš audringos jausmų jūros. Yra toks kvailas palyginimas, kada ir jaunoji ir jaunasis girti, bet dar linksmi.
Vakare ji pajuto tą retą jausmą: ji taip aklai ieškojo partnerio ir staiga pajuto: vyras juokėsi, kada ji juokavo, šoko, nemindamas jai ant kojų, ritmingai tarsi jūros bangos į krantą meiliai glostė nugarkaulį ir kai ką daugiau, dviem pirštais  čiupinėjo skruostuose pasislėpusį moterišką grožį (Rudienė mėgo save paslėpti). Sklaidė tvirtomis  vyriškomis rankomis beprotišką jos šukuoseną, gyrė pasaulį, kuriame  rado tokią moterį, o kokią nepasakė, nes užmigo.
Moteris pabandė prisiminti, kas paskutiniu metu jai, ašarų ir paskutinių vilčių sklidinai moteriai, pasakė, sušnibždėjo ar ištarė ką nors gražaus? Kažkas pasisveikino ją ryte gal mėsos išpjaustytojas – kaimynas? NE, tai buvo tas gydytojo veidu vyras – ją pažino, linktelėjo ir nuskubėjo. Neištarė nė žodžio. Daugiau niekas.
Kuri moteris nėra atsibudusi svetimoje lovoje ir nepaklaususi savęs: ar aš vis dar dora?
Kuri dora moteris nemėgsta svetimų lovų?
Negali meluoti – mėgo tas lovas Rudienė.
Rudienė atsargiai pravėrė viešbučio kambario duris. Koridorius buvo stebimas video kamerų. Moteris parodė špygą tiesiog į video kamerą.
Tai galėjo būti ženklas.
Tikrasis meras stovėjo, pasilėpęs nuo smalsiosios Rudienės spintoje, su telefonu rankoje ir vadovavo eiliniai operacijai.
“ Ignai, girdi?  Man reikia, kad ji kelioms valandoms išnyktų iš miesto. Man reikia persirengti. Gal į meilės salą ją?
“ Meras, garlaivis užminuotas. ”
“ O dviračiais link Rambyno?
“ Ten kilpas pastatėm.. ”
“Daryk ką nori. Man svarbu, kad ji išnyktu”
“ Pakviesiu paskraidyti virš Nemuno kilpų”
“ Šaunu. Ignai. Padarysiu tave generolu”.
“ Kaip Joną Buroką? ”
“ Žymiai aukščiau”


Plačiai atsidaro viešbučio  kambario durys ir pro duris žengia Ignas. Kas tas Ignas? Dzūkas kovojantis už laisvę.
- Mieloji ponia, noriu pakeisti jūsų likimą, – griebė bučiuoti Rudienei rankas dzūkas.
- Likimas – jums - kelnės? Taip lengvai pasikeičiat? – Rudienė mokėjo įgelti.
- O jūs nepėščia..
- O jūs?
- O aš kviečiu paskraidyti..
- Simboliškai?
- Ne, virš Nemuno pievų..
- Skrydis, kuris pakeis likimą?
- Mūsų likimą.
- O tavęs mokykloje nemušė per galvą?
- Kodėl?
- Tu rimtai galvoji, kad pirma sutikta moteris eis su tavim į pasaulio kraštą?
- Aš padovanosiu tau Druskininkų skalbyklos akcijų.
- Čia kita kalba. Kur tavo lėktuvas?

Kas belieka kovojantiems  už vietą po saule?