vienoje uogoje

ten skalija šuo lyja žemuogėm
išsibarstę vaikai pro žolynus nemato kaip
smėlynuose mėlynuose šliaužioja akmenys
moteris ant smilgos varsto serbentus
vartus varsto vėjui rodo vienodai
negrįžo tą rytą kai vandenys išmetė
butelį stiklinį laišką šilkinį
pavirtusį kvepalais jazminų
į sapną be kvapo virtusį

tu vienas niekuo nevirtai net
neapakintas žolynų jei pamatytum
nepatikėtum kad akmenys būna šliaužioja
būna pamiršta susirinkti pėdsakus
mėlynėm šlakuotom pėdom sekioji
skruzdėles lupa sušildai spindulį degini

kuo daugiau skruzdžių sudegini
tuo švelniau sapnuose mėlynės
kutena kojas