Amžino nieko nėra

Nėra amžino nieko-
Susidėvi daiktai,
Upės, pelkės užanka,
Laimės paukštę vaikai...
Pamatai, kimba ligos,
Netvirti sąnariai,
Ir dorybė atpigus-
Negerai... Negerai!
Kai gamta priekaištauja,
Yra uolos, kalnai,
Kai saulutė maištauja,
Sėja sausrą delnais.

Nėra amžino nieko,
Net ir mes laikini.
O jei meilė palieka,
Kuo tikėt - savimi?
Bet gyvenimas dairos,
Jam seki įkandin.
Čia jis suka į kairę,
Čia, žiūrėk, dešinėn.
Priešaky tiek svajonių,
Tiek troškimų, vilties.
Lydi jas abejonės,
Pavargsti nuo minties...

Bet gyvenimas vienas,
Kaip gi jo nebrangint?
Ne dėl daikto kiekvieno, -
Savo laimei apgint!
Jei daiktai susidėvi,
Tai draugai - niekada!
Tau nebus aršūs vėjai
Ir neskaudins rauda.
Audros, liūtys mus pliekia,
Prieš likimą eini...
Nėra amžino nieko,
Net ir mes laikini...