Ar išauš rytojus?

Mėnulio spinduliai švelniai lietė miegančią žemę: vilkas tupėjo krūmuose ir dorojo sugautą grobį, lūšis sėlino medžių šakomis, ieškodama paukščių lizdų, stirna, pakeldama galvą ir dairydamasi aplinkui, rupšnojo žolę. Stirna sukluso ir dingo miške, vilkas suurzgė ir dantyse nusinešė grobį, lūšis šoko ant kito medžio. Miško žvėrys užuodė pūvančios mėsos kvapą, kurį skleidė Nemirusysis. Ten, kur žengdavo Nemirusysis, nuvysdavo žolė, medžiai nudžiūdavo, kai pūvančios rankos paliesdavo medžių kamienus, upeliai išdžiūdavo, kai brisdavo per vandenį. Puvėsiai, ligos ir mirtis buvo jo palydovai. Padaras įžengė į laukymę, kurioje neseniai ganėsi stirna, ir jį apšvietė mėnulio spinduliai: mažos, baltos kirmėlaitės rangėsi ant pūvančios mėsos, kuri laisvai kabojo ant „kūno“, kairės rankos plaštaka buvo nukirsta, dešinė ausis buvo nuplėšta, o į mėnulį žiūrėjo tik viena akis, kitoje styrojo strėlės antgalis. Nemirusysis bandė pasprukti nuo persekiotojų, tačiau mirties kilpa nenumaldomai veržėsi aplink jo kaklą, todėl  ryžosi, pasitelkdamas mėnulio galias susilieti su žeme ir tokių būdų apgauti priešus.
Lūšis tupėjo ant medžio šakos ir stebėjo dvikojus. Žvėris net nebandė sprukti, nes jautė, kad dvikojai medžioja ne ją, o tą keistą padarą, kuris po savęs paliko nuvytusią žolę, nudžiuvusius medžius. Medžiotojas, kuris ėjo pirmas, pakėlė ranką, ir prie jo priėjo kunigas.
- Tėve, Nemirusiojo pėdsakai baigėsi šioje laukymėje. Pašventinkite šį žemės lopinėlį.
Nuo pašventintos žemės atsiskyrė „kūnas“. Medžiotojai nedelsdami įsmeigė jam į širdį aštrų epušės baslį. Nemirusysis siaubingai sustaugė. Paskui jam nukirto galvą, kūną sudegino.
Juodas, tamsus debesis uždengė mėnulį, ir žemė paskendo aklinoje tamsoje. Kraują stingdantis staugimas privertė medžiotojus suklusti. Lūšis, stebėjusi dvikojus, sunerimo. Savisaugos instinktai liepė kuo greičiau dingti, tačiau patinas buvo jaunas, dar nepatyręs, todėl, įveikęs nerimą, pasiliko.
- Tėve, - išimdamas iš kuprinės naktinio matymo prietaisus, į kunigą kreipėsi medžiotojas, - būk būrio viduryje. Tu mums reikalingas gyvas. Privalome...
Iš tamsos pasigirdo į šnabždesį panašus balsas:
- Mirkite!
Mėnulis išsivadavo iš debesų nelaisvės ir apšvietė laukymę, kurios viduryje stovėjo medžiotojai, padoriu atstumu slėpdamiesi už medžių kamienų, slankiojo didžiuliai nakties padarai pragaro ugnimi degančiomis akimis, kaleno kraujo pasruvusiais žandikauliais. Staiga mėnulis dingo. Medžiotojai ėmė šaudyti į priešą, sidabriniai peiliai žudė artyn prisiartinusius Nemirusiuosius. Visiškoje tamsoje, turėdami tik naktinio matymo prietaisus, medžiotojai sėkmingai atmušinėjo Nemirusiųjų atakas. Puolimas, staigiai prasidėjęs, staigiai ir nutrūko. Negyvieji atsitraukė.
Juodas debesis, dengęs mėnulį, nuslinko ir medžiotojams atsirado proga įvertinti padarytą darbą: apie mūšį bylojo tik sutrypta žemė. Medžių šešėliuose slėpėsi Nemirusieji ir tik žybsiančios akys išdavė jų buvimą.
- Kas nors sužeistas? - pavargusiu balsu prabilo kunigas.
- Man įkando... Žaizda... užsitraukė.
- Žaizdą parodyk.
Medžiotojas atkišo ranką. Kunigas klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į medžiotoją, nes ant rankos nebuvo jokių įkandimo žymių. Žmogus palietė įkąstą vietą. Kunigas paėmė peilį ir įpjovė ranką. Iš žaizdos ėmė tekėti su krauju susimaišęs balkšvas, panašus į pūlius skystis.
- Sūnau, tave užkrėtė Nemirusysis. Privalau...
- Tėve, palaimink mane...
- Vardan Dievo Tėvo ir sūnaus, ir Šventosios Dvasios...
Transformacija įvyko staigiai, gal mėnulio spinduliai paveikė, medžiotojus puolė Nemirusysis. Medžiotojai sureagavo žaibiškai. Dvi kulkos įsmigo padarui į galvą ir ant žemės nukrito vilkolakis. Kunigas priėjo ir nukirto galvą.
- Kūną... nebaigęs sakinio, kunigas atsisuko ir išvydo iš miško išeinančius Negyvuosius: maži, raudoni, mėnesienoje žibėjo geležiniai dantys, kojos buvo kablio formos, rankos su kabliukais, turėjo vieną šnervę ir taškuotą liežuvį.
- Kunige, mes pasmerkti, nes Dievas nuo mūsų nusisuko. Mes susidūrėme su Vaitulais, kurie sukuriami, privertus juodą katę peršokti per lavoną. Jie nebijo nei kulkų, kardai jų nesunaikins. Ginklo, kuris būtų prieš juos veiksmingas, mes neturime. Mes pasmerkti.
- Apsaugok Viešpatie, tokios kalbos veda į neviltį. Nemirusieji to ir siekia, kad Jus prarastumėte tikėjimą. Dievas su mumis.
- Jie ir Dievo nebijo.
Lūšis tupėjo ant medžio šakos ir stebėjo laukymėje vykstančią dramą, bet kai iš miško išėjo nematyti padarai, sušnypštė. Savisaugos instinktai reikalavo kuo greičiau dingti, bet patinas nušoko ant žemės ir vedamas nesuprantamos jėgos, slapstydamasis šešėliuose nubėgo pasitikti savo likimo.
Vaitulai nenumaldomai artėjo prie žmonių. Medžiotojai net nebandė stoti į kovą su Nemirusiaisiais. Kunigas vienintelis, kuris meldė Dievo pagalbos ir maldos buvo išklausytos. Stojus mirtinai tylai, nesigirdėjo nei geležinių dantų kaukšėjimo, nei kojų trepsėjimo, kunigas atsimerkė ir išvydo žvėrį, kuris stovėjo tarp žmonių ir Nemirusiųjų.
- Garbė Jėzui Kristui, - sušnibždėjo kunigas. Padavimai skelbia, kad Vaitulai bijo gyvų žvėrių.
- Kunige, Nemirusieji traukiasi. Mes išgelbėti.
- Dievas yra Didis. Jis pasiuntė mums lūšį, kuri mus išgelbėjo.
- Tėve, siūlau kuo greičiau iš čia nešdintis.
- Sutinku.
Mes įžengėme į mišką ir lėtai, žingsnis po žingsnio, sustodami, kai mus bandydavo pulti Nemirusieji, judėjome į priekį. Staiga tapo tylu.
- Kunige, - sušnibždėjo medžiotojas, - Nemirusieji kažką rezga.
- Sūnau, Dievas mus saugo ir neleis...
Pajutau baimę ir kūną apgaubė nenutrūkstamas skausmas. Prieš prarandant sąmonė išvydau ant žemės gulinčius medžiotojus. Lūšį dorojo lamijos - Nemirusiosios, kurių apatinė kūno dalis - gyvatės.
Iš medžio prieglobsčio išėjo Nemirusysis ir piktai užriko:
- Imkite kunigą ir nugabenkite Šeimininkui.
- Ką daryti su medžiotojais? - atsitraukusi nuo lūšies sumurmėjo lamija.
- Šeimininkas liepė atgabenti kunigą, bet nieko neminėjo apie medžiotojus, todėl jie atiteks jums, o šeimininkui - kunigas.
Pabudau staigiai ir kažkodėl prisiminiau įvykį, kuris atsitiko prieš dvidešimt metų. Stovėjau ir žiūrėjau į besileidžiančią saulę, kai išgirdau balsą galvoje. Pamaniau, kad kraustausi iš proto, nes balsas skambėjo aiškiai, užgoždamas mano mintis: „Prieik prie medžio ir atsisėsk“. Protas maištavo, reikalavo, kad greičiau bėgčiau, bet kojos pačios atvedė prie medžio. „Sėskis ir nejudėk. Tu priklausai man ir aš noriu paragauti tavo kraujo“. Pajutau, kad mane apraizgė medžio šakos ir į kūną įsmigo mažyčiai dygliukai. Skausmas truko tik akimirką, o vėliau...
Atmerkiau akis ir išvydau virš manęs palinkusį kunigą.
- Kas tu? - drebančiu balsu sušnibždėjau.
- Priklausau „Šviesos riterių“ ordinui, kuris užsiima paprastųjų mirtingųjų apsauga nuo Nemirusiųjų,  siekiančių pavergti gyvųjų pasaulį. Tave buvo užpuolęs Jaris.
- Kas? - teįstengiau išstenėti.
- Jariai gyvena medžiuose ir jei koks žmogus atsisėda, prisisiurbia prie jo ir geria kraują. Po to praryja kūną ir užsnūsta, o kai atsibunda, išvemia žmogų, kuris tampa Nemirusiuoju.
- Žmogus mano, kad pasaulis priklauso tik jam. Tu gyveni ir nežinai, kad šalia egzistuoja Nemirusieji ir tik tada, kai susiduri su jais, sužinai, kad jie egzistuoja. Kodėl nepasakote žmonėms, kad šalia yra ir kitas pasaulis, kuriame kiti įstatymai.
- Tu ne pirmas ir nepaskutinis, kuris užduoda šį klausimą, bet galėsi atsakyti pats, kai praeisi apmokymo kursą.
- Kokių būdų nužudėte Jarį? - kunigo paklausiau žiūrėdamas į sudegusį medį.
- Medį sudeginau, prieš tai išlaisvinęs tave iš jo nelaisvės, nes atskirti Nemirusįjį nuo bet kokio augalo jau nebeįmanoma, nes jie tampa viena dalimi. Degdamas kūnas sprogsta ir iš jo išlekia mažytės sėklos, kurias būtinai reikia sunaikinti, nes jeigu nors viena sėkla išlieka- tai išauga medis, kuriame įsikuria Jario dvasia.
Tai buvo prieš dvidešimt metų. Nemirusieji pažengė į priekį, nes sukūrė ginklą, kuris panaikina visus blokus, kurie apsaugo sąmonę nuo įsiskverbimo, bet dabar...
Girgždėdamos atsidarė durys, buvau grubiai paimtas ir išneštas. Mane įmetė į vežimą ir mes išvykome nežinoma kryptimi.
Atmerkiau akis ir virš savęs išvydau pasilenkusį Nemirusįjį, kuriam iš nasrų lašėjo seilės ir man krito ant veido.
„Nesiruošiu tapti vienų iš jų. „ - griebiau jam už gerklės ir griūdamas nutempiau Nemirusįjį ant žemės. Į kambarį įbėgo sargybiniai, kurie  atskyrė mus.
- Kvaily, - Nemirusysis, masažuodamas skaudančią gerklę, sukriokė, - jeigu būtų mano valia - seniai būtum miręs. Padėkok Šeimininkui, kad jis globoja tave.
Jie išėjo. Atsikėliau nuo žemės ir apsidairiau: stalas, ant kurio prieš kelias minutes gulėjau, dvi kėdės, kampe gulėjo mano drabužiai. Nuėjau prie drabužių krūvos. „Deive, suteik jėgų, apšviesk protą, suteik stiprybės. Akivaizdu, kad gyvas iš čia neišeisiu. „ - galvojau užsisegdamas sagas.
Girgždėdamos atsidarė metalinės durys ir į kambarį įėjo baltais drabužiais apsirengęs Nemirusysis.
\\\\“Vlokislakas, - sukirbėjo mintis, - aukščiausią padėtį užimantis Nemirusysis. Gali gyventi dieną ir naktį, gali pavirsti įvairiais gyvūnais. Įveikiami nukertant kojų pirštus arba perduriant per kaklą vinį.
- Pats veiksmingiausias nužudymo būdas, - šypsodamas prabilo Vlokislokas, - įvaryti Nemirusįjį į butelį, užkimšti ir sudeginti.
- Tai pats sunkiausias ir beveik nenaudojamas nužudymo būdas. Lengviau perdurti širdį arba galvą atskirti nuo kūno, nei vaikytis Nemirusįjį ir bandyti įkišti į butelį.
- Turbūt esi nustebęs, - šypsena dingo nuo jo veido, - kad likai gyvas, o tavo draugai...
Karas tarp žmonių ir Nemirusiųjų trunka tūkstantis metų. Nugalėtojų šiame kare nebus, nes ne viena pusė nenori sudėti ginklų. Dėl taikos bandžiau tartis su „Šviesos riterių“ ordino Vyriausiuoju magistru, bet jis nesileido į kalbas. Kunigai turi didžiausią įtaką ordine- tai nenuginčijamas ir akivaizdus faktas. Ne man tau aiškinti, kad medžiotojai be kunigo pagalbos, nesugebėtų nužudyti prisikėlusio iš kapo Nemirusiojo. Medžiotojus lydi kunigas, nes jis prieš lemiamą kovą, pasimeldžia, mirštančiajam suteikia paskutinį patepimą. Pavaldiniams įsakiau, kunigus gabentų man, o medžiotojus versti Nemirusiaisiais. Ordinas neįvertina kunigų, nes siunčia į pačias pavojingiausias misijas. Ar sutinki tarnauti man?
- Niekada... - puldamas Nemirusįjį sušukau.