Papostringavimai

Draugystė – širdžiai malonus dalykas,
Pasaulis – kupinas šiltos šviesos.
Draugus nelaimėje pažinsi,
Bet gal nelaimė – pretekstas tiesos?
                    “
Pasiaukojimas – dalykas rimtas,
Jis – kaip rugiagėlė žydra,
Palijus lietui – atgaiva pakvimpa,
Praūžus vėtrai – lieka tik nuoga.
                    “
Tiesa - kaip asmenybės individualas,
Kokia esu – tokia mana dalia,
Tiesa – tai mano sunkus kelias,
Kuriuo neverta eiti niekada.
                    “
O absoliutą kaip įsivaizduoji?
Tik žodis žodynėlyje gražus?
Nors žemėje šis dėsnis negalioja,
Visatoje, tikriausiai, jis dar bus.
                    “
Nėra prasmės iš naujo vėl atrasti pradžią,
Kurios, gal būt, nebus jau niekada.
Pradžių pradžia, nors ji ir stebuklinga,
Bet visada tik pabaigos verta.
                      “
Ir vėl sukiesi, kaip tik išmanai,
Vėl labirintuos klaidžioji nūnai,
Banguoji, kaip tas ežeras gūdus,
Rūstus, lyg šiaurės vėjas, ir nuožmus.
                      “
Nejau gyvenimas jau toks baisus
Žiaurus, klastingas ir tamsus?
O gal gyvenimo esmė
Yra žmogaus sielos gelmė?

O jeigu tai - tiesa Didžioji,
Prasmė Pasaulio gyvasties?
Tai kas, tada, tą gelmę valdo,
Gal imperatorius Vilties?
                    “
Kaip įdomu, kai pagalvoji,
Į kur nuklystum, kai filosofuoji,
Gal filosofijoj ribų nėra?
Tai reiškia – amžinybėj ji gyva?

Suprast norėčiau aš šią didžią paslaptį gamtos,
Tik nežinau, ar vėl lemtis man kelio nepastos.
Svarbu tada, kad išsisuktum be kovos,
Nes ne kovoj mes randam išmintį tiesos.

Nuo norų niekas dar nenukentėjo,
Tiktai svarbu, kad būtų jie dori,
Gal kartais ir nepašykštėjo
Lemtis sveikatos pakely?