...

O po to įpratau neturėti,
po truputį sulėtintai griūti,
lyg tyla, o gal kvapas tvyroti.

Įpratau reikšt vėsių norų rėtį,
kai linksmuolė valdžioj  suirutė
nesibaigia lyg degt tatuiruotė.

Įpratau jaust kaip džiaugiasi irti,
nors plika akim nesimato –
taip lėtai – pamatų mūro siūlės.

Pagalvot apie čia kažkur mirtį,
rasti didmeistrio žvilgsnyje mato
nuostabumą. Tuoj tai pasiūlys.

Įpratau, beveik viskas patinka,
tad beveik to ilgam ir pakanka.
Lai tai blunka, nuplinka, nubyra.


Freska laikui paskolina tinką.
Šiluma sklist pasirenka ranką
ir į stulpą nutunka rapyra.