Laiškas į Žemę, fėjai

Kai ant gluosnio šakų nutūps miegas gilus,
Kai praskris kometa, medumi patepta,
Tavo aukso plaukai žvaigždėmis pasipuoš,
Sužvilgės į smaragdą pavirtus kakta.
Mėnesiena tave nudažys mėlynai
Ir pavirtus į paukštę išmoksi skraidyti,
Tavo platūs, ilgi, sidabruoti sparnai
Tavo sapnui padės žvaigždeles nuraškyti.
Pasijusi dangaus septintajam aukšte,
Cukraus pūdros pūga tau akis užlipdys.
Pasakos gilumos užburtajam rate
Tavo lūpas pravers užmaršties šnabždesys.
Tu kuždėsi žodžius, be prasmės parinktus
Ir apims šnabždesys tavo plaukus, akis,
O fontanas ištryškęs pro lūpas melsvas
Dar labiau padidės – jį naktis palaikys.
Tas nektaras išbėgs į skirtingas puses:
Aromatai banguos visomis kryptimis.
Įsisukus į tavo žydrąsias kasas,
Rožės žiedu padvelks vieniša paslaptis.
Ji tau veidą apgobs paslaptingu šydu
Ir sloguotas mintis iš žvaigždžių išvarys,
Tau kuždės, deklamuos ir paragins vardu,
Kol dar akys eiles šias susieti bandys.

  "Mergaitei su saule galvoje ir akimis debesyje"