Ji

Ant mėnesio kupros ji joja:
Šalta, blyški ir murzina;
Kas naktį skersgatviais klajoja,
Kvatoja siautulio pilna.

Kai jūra šėlsta ir putoja
Aušros raudoniu patepta
Ji ilgesio dainas dainuoja
Ir turškias vandeny liūdna.

Per kaimą einant ją sekioja
Šunėkai, valkatos, vaikai,
O bobos tarpvartėj sustoję
Tuomet išbąla nesveikai.

Šoliuojančią miškų viršūnėm
Kiekvieną naktį ją regiu;
Gal jau rytoj kaip savo šunį
Ji išsives mane kartu.