...

ji ištraukė mano šešėlį iš nakties
iš gausybės šešėlių atsirinko jį sau
ir neuždėjo surudėjusios spynos ant širdies
man neištarus dar žodžio prašau

saulėtu rytu apkabino per pečius
kad net pievų gaivų kvapą jutau
lyg kas būtų vėlei gražinęs metus
tuos kuriuos aš be jos praradau