Paslaugos

Agnė

Agnė stebėjo Leoną plačiais sieksniais besiiriantį tolyn. Plaukė kaip profesionalas – greitai, elegantiškai ir užtikrintai. Netikėtai sustojo baseino viduryje ir persibraukęs delnu per šlapius plaukus pažvelgė į aršiai plieskiančią saulę. Buvo karštas vidudienis.
-Ar pagalvoji kada nors, kad Tomas... na... – pasiteiravo Leonas.
-Nepabus?
-Aha.
-Nuolat apie tai galvoju. Bijau, kad vegetuos visą likusį gyvenimą.
-Neturėtum taip galvoti.
-Atleisk, negaliu sau padėti.
-Agne. Viskas bus gerai. Patikėk. –Ir ei, šok pas mane, - nerūpestingai mestelėjo jis šešėlyje kiūtančiai draugei.
-Negaliu.
-Nes?
-Tuoj išeisiu.
-Whacwha, - sušuko čia pat besisukiojęs Kajus.
-Niekur tu neisi.
Leonas staigiai priplaukė prie baseino krašto ir Agnei nespėjus sureaguoti čiupo ją už palaidinės ilgomis rankovėmis ir nusitempė paskui save; aplinką užpildė pliumptelėjimo, kurtaus šniokštimo ir teliūškavimosi garsai. Vandens fontanas kiaurai permerkė Kajų, kuris tarytum ugnimi pabaidytas vilkas, įpykęs stryktelėjo šalin. Sekundę kitą mitriai pasidairė aplinkui ir pasileido bėgti į namą. Toldamas šaukė „whacwha“, „whacwha“.
-Ką darai, - suspigo Agnė išnirusi. Ji godžiai traukė orą. – Kvaily tu.
-Aš pamaniau...
-Mažiau manyk, - akimirką moteris vos nepaspringo nuo vandens nevaržomai tekančio iš plaukų. Nusipurtė, kaip šuva ir greitai išsikepurnėjo iš baseino. Įsižeidusi kulniavo tolyn nenorėdama nieko girdėti. Ji guviai apžiūrėjo savo rankas, ar kartais per palaidinę nepersišvietė žaizdos.
-Mažute, ei. Mažute, - atsiprašinėjo Leonas, bet jo žodžiai Agnei buvo veikiau kaip fonas.
Pati aiškiai nesuvokdama priežasties galvojo ne apie ką tik įvykusį incidentą. Ji mąstė apie jį. Keistą žmogų.
(sukčių)
Agnė iš draugių girdėjo, kad dabar jis apsistojęs būtent Vilniuje. Žinojo, kad galėtų padėti Tomui išsikapanoti. Tačiau nenorėjo jo sutikti akis į akį. Jau ir taip kiekvieną dieną jaučiu tą žvilgsnį, kai Kajus į mane pažvelgia. Ir apskritai, kodėl man turėtų rūpėti Tomas?
Nes jis mokėjo alimentus. Kol kas dėl pinigų galiu nesirūpinti, bet nieko šiame gyvenime nėra pastovaus. Kas jeigu Leonas sumanys mane palikti? Jei susižvejos jaunesnę, gražesnę ir sveikesnę meilužę?  Kol rasčiau kitą auksinę vištelę tektų sunkiai verstis. Visada pravartu apsidrausti.
-Mažut...

                                            * * *

Lėtai krito snaigės. Vangiai sūkuriavo ore. Visos iki vienos akinančiai baltos. Tobulos. Ūmai jos įgavo pagreitį. Pradėjo kristi vis greičiau ir greičiau... Jų daugėjo, jos greitėjo...
Sniego sluoksnis ant žemės prieš tai buvęs vos matomas, ne storesnis už plono ledo plutelę, dabar ėmė augti it pašėlęs. Štai ten, dešinėje jau formavosi kalnas, ten kairėje taip pat, prieš akis, už nugaros... Kai neatsilikdamas suskato augti ir sluoksnis glūdintis po kojomis, jau pasidarė nebejuokinga.
Snaigės iš maloniai vėsių tapo deginančiai ledinėmis. Veidas buvo talžomas tarytum nuo kirčių įkaitusiomis rykštėmis. Po kiekvienos mažesnės snaigės lyžtelėjimo jautėsi, kaip ta vieta įsiliepsnodavo; skaudžiai sopėdavo po didesnės.
Ji spygčiojo, klykė, šaukė, bet negalėjo nieko pakeisti. Sniegas apsėmė bemaž ją visą. Užvertusi galvą aukštyn žiopčiojo, kaip žuvis mėgindama įkvėpti gryno oro...
Riksmas. Skardus, nelygus ir šiurkštus. Nustelbiantis viską.
Snaigės tapo mažomis adatėlėmis. Jos smigo į veidą,
(jautė skruostais tekant šiltas sroveles)
durstė iškarusį liežuvį, vėrė kaktą...
Ji nebegalėjo daugiau kvėpuoti. Norėjo mirti greitai...
Staiga pašoko lovoje, kaip įkasta. Trūksmingai švogždė lyg beprotė, nė kiek nesistengdama susiturėti. Prakaitas, kiaurai permerkęs naktinį peniuarą (ilgomis rankovėmis) žliaugė nugara; pajuto šaltus lašelius ir smilkiniuose bei tarp krūtų. Mėgino susigaudyti.
-Kas, kas yra brangioji? – per pečius apglėbė pakirdęs Leonas.
Ji instinktyviai nusipurtė jo rankų vis dar mėgindama atpažinti aplinką. Tuščiu ir bežadžiu žvilgsniu stebeilijosi į išsigandusį draugą. Jos išpūstos ir sustiklėjusios akys netrukus ėmė siaurėti, rečiau markstytis.
-Viskas gerai, - dar kartą apglėbė Leonas.
-Atleisk, atleisk, - šnabždėjo Agnė. – Sapnavau košmarą.


-Bet kurgi tu.
-Pas draugę.
-Pusę keturių nakties?
-Kai ką prisiminiau. Labai skubu.
-Agne, - neiškentęs griežtai tarė Leonas. – Ko man nepasakai?
-Sakau teisybę, man reikia pas draugę.
-Prisiminei, kad vyksta naktinė orgija?
Agnė pasinaudojo puikia proga. Ji suraukė nosį, kaip maža įkyri mergaitė ir išpyškino:
-Tai štai ką tu apie mane galvoji, ar ne, Leonai?
-Agne, aš...
-Tu tu... Ką tu?
-Aš tikrai nenorėjau, išsprūdo.
-Išsprūdo. Žiūrėk, kad ši žuvelė neišsprūstų iš rankų, - ji demonstratyviai suėmė abi krūtis. – Juk viskas tik dėl to? Dėl to, kad mane dulkintum?
-Agne, nusiramink, aš niekada nieko panašaus nesakiau.
-Nesakei – tiesa. Bet aš ne kvaila, - įsispyrusi į aukštakulnius ji puolė prie durų.
-Palauk, - pakeltu tonu liepė Leonas. Agnė smarkiai atlapojo duris ir kaukšėdama kulniukais išbėgo į tamsą.
-Leisk bent nuvežti tave, - pavymui šūktelėjo vyras mėgindamas šmurkštelėti į džinsus. – Šūdas, - pridūrė parvirtęs susipainiojus kelnių klešnėms.
Pamatęs tolumoje boluojant išraiškingai atkištą Agnės vidurinįjį pirštą, dar pridėjo:
-Velniai tave griebtų. Šūūdas...


Moteris klaidžiojo menkai apšviestomis gatvėmis. Galvojo apie jį. Tikėjo, kad tik taip galima sutikti nepažįstamąjį. Stengėsi galvoti ne priverstinai, ne įkyriai, o kuo nuoširdžiau
(kaip absurdiška)
ir gyviau. Vaizduotėje vienas po kito kilo ryškūs ir įtaigūs paveikslai. Ji regėjo save atsikišusiu nėščiosios pilvu akis į akį bendraujančią su tuo žmogumi. Kitas kadras – jie ryžtingai sukirto rankomis; jis vypsojo, kaip kaliausė, ji stengėsi mandagiai šyptelėti, bet nieko neišėjo. Tada visi raumenys buvo įsitempę, o dabar...
Ko jai bijoti dabar? Viskas patikrinta savo kailiu. Tarsi patvirtindama šią mintį vaizduotė nupiešė paskutinį paveikslą – berniuką, gimusį su dauno sindromu.
Kita vertus, draugė pranešusi apie šį problemų sprendėją neseniai skundėsi jo kompetencija. Vieną dieną ji buvo niūri ir baisiai nepatenkinta tuo, kad išvis susidėjo su džentelmenu (davė tokį vardą), kitą, deja, jau buvo išvežta į minkštą kambarį. Dar ir dabar veikiausiai sėdi tarp keturių baltų sienų ir gal net mėgina susižaloti. Agnė nežinojo, o ir nenorėjo. Ji siekė atsikratyti visų sąsajų su ta persona ir jos vyru. Pastarasis prieš išvežant žmoną gailiai raudojo, bet vėliau įsikniaubęs Agnės peties tvirtino, kad kitaip pasielgti negalėjo. „Ji sapnavo tuos keistus sapnus. Viskas vyko taip greitai, - šniurkščiojo jis. Jau kitą – įsivaizduoji? – kitą naktį puolė mane su peiliu rėkdama, kad dingčiau, kad nešdinčiausi. Kaip tas žodis – kurį ji naudojo... Ji... klykė, kad aš neteisus. Nesi teisus, - šaukė. Nesi teisus – ir taikėsi mane nudurti. Dievai mato, mylėjau ją, bet žmogus visai išprotėjo, - užbaigęs savo kalbą jis nepuolė dar įnirtingiau lieti ašarų, kaip tikėjosi Agnė. Vyras tik atsiprašė moters už silpnumo akimirką, už sugaištą jos laiką ir tvirtai suspaudęs petį dėkingumo ženklan paprašė moters keliauti namo.
Prisiminusi šią situaciją Agnė šiek tiek sunerimo. Jau nebesijautė tokia užtikrinta savo sėkme. Neaiškus nerimo kirminėlis ėmė kutenti nervus.
Staiga tarsi driokstelėjęs varpelio tilindžiavimas bene apkurtino ausis. Ji taip išsigando, kad norėjo dėti į kojas ir grįžti atgal į Leono namą. Negalėjo. Turėjo reikalų, kuriuos būtina sutvarkyti neatidėliotinai.
Užsikimšusi ausis ieškojo iš kur sklido garsas. Štai!
Kone įniršusi ir dėl to maloniai nustebusi ji priėjo prie kostiumu dėvinčio džentelmeno. Jo glotniai atgal sušukuoti juodi it anglis plaukai atspindėjo mėnulio tviskesį. Veidas buvo švelnių ir lygių bruožų, tačiau vos išsišovę skruostikauliai šiurpino.
-Labas vakaras, - pasisveikino jis.
-Labas vakaras, - atsakė Agnė. Įniršis nesisklaidė ir dėl to labai apsidžiaugė. Buvo drąsi.
-Ar yra kažkas dėl ko norėtumėte pasikalbėti? – vyras įsidėjo auksinį (bent taip atrodė) varpelį į švarko kišenę. Moteris nustebo, kai suvokė, kad kišenė nė kiek neišsipūtė.
-Taip, yra. Aš sapnavau sniegą.
-Sapnas yra tik sapnas.
-Tikrai? O kaip manote, ką reiškią adatėlės atsiradusios iš to pačio sniego?
-Adatėlės ir lieka adatėlėmis.
-Sniegas ir adatėlės. Man tai panašu į - kaip tas terminas - aliuziją - va. Arba į metaforą. Taip, į suknistą metaforą.
-Manding, įžvelgiate nebūtus dalykus. Mes juk sudarėme sandorį.
-Sandorį sakot? O kaip jūsų sandoris su Beatriče? Beatriče iš šio miesto. Mano buvusia drauge. A?
-Apie kitų žmonių sandorius nekalbu. Garantuoju privatumą ir to laikausi, - atsainios gaidelės suskambo jo balse.
-Kiek prisimenu praeitą kartą man garantavote visišką pasveikimą.
-Argi nepasveikote? – jis liūdnai suraukė antakius.
-Pasveikau, bet tąkart žodį „visišką“ mes abu supratome kitaip. Aš vis dar turiu žaizdas, o dar tas sapnas...
-Klausykit, Agne, - valdingai tarė jis ranka persibraukdamas per smilkinį.  –Man tikrai, tikrai labai nepatinka, kai abejojama mano kompetencija. – Sakykit ko norit. Sudarom sandorį ir baigiam šitą vaikų darželį.
-Aš atėjau tik pasiskųsti, - visa Agnės drąsa tarytum išgaravo. Dabar ji neramiai mindžikavo nuo kojos ant kojos. Keista, nustebo moteris – tokia staigi jausmų metamorfozė.
Leonas skardžiai nusijuokė; ore pasklido kramtomosios gumos kvapas. Nesimatė, kad džentelmenas ką nors čiaumotų. Nesvarbu, gal išspjovė prieš čia...
-Gerai, padarysim paprasčiau – jūs dabar apie tai pagalvokit ir nedelsdami sutarsime.
Agnė neatsikalbinėjo, tačiau ir nesistengė galvoti per prievartą. Mintyse, lyg jos būtų kito žmogaus bemat šmėstelėjo leisgyvis Tomas tysantis ligoninės lovoje. Tada scena baseine, netrukus ją pakeitė du brangūs ir spindintys žiedai, galiausiai pūpsantis nėščiosios pilvas.
-Vadinasi, pabudimas iš komos, gražus, sveikas kūnas, santuoka ir nėštumas? Visi saitai auksinei vištelei išlaikyti ir sykiu taktiškai apgalvotas apsidraudimas.
Agnė teišspaudė silpnutį „taip“.
-Žinai, pridūrė jis, - panaikinsiu ir tuos maišelius po akimis, blyškumą ir visa kita. Makiažu ilgai to neslėpsi. Panašių sapnų irgi daugiau nesapnuosi. Jau niekada.
-Kas mainais?
-Mainais tu man atvesi atgimusį. Jis bus naujas mano klientas. Ar dėl to kils problemų?
-Ne. Pažįstu jį. Žinau, kaip sutvarkyti. -O kas tau iš to?
-Kas man iš to? – jis vėl skardžiu juoku sudrebino orą. – Toks mano darbas.  O susyk ir linksmybės.
Agnė mėgino įsivaizduoti, kaip kiti žmonės jaučiasi šalia džentelmeno. Ir kaip keičiasi jų jausmai.

                                              * * *

                                              Tomas

Įkyriai tvinkčiojo raudoni taškeliai. Jiems susiliejus iš kažkur radosi tamsus garažas, kuris skriejo pro šalį, tiesiai į veidą, kažkur tolumoje, visai čia pat... Tunelis, ne garažas. Iš viršaus bemaž grafino formos. Aklinai juodas, bet peršviečiamas. Ir kažkas, pajusti lengvas, kaip pūkelis stačia galva neriantis žemyn, gilyn į bekraštį ir bedugnį apibrėžtos formos tunelį. Tarp begalybės ir tarp niekur pūkelis lengvai, be pastangų surado kelią į blausią šviesą, dūluojančią tarytum kitoje dimensijoje. Jis sulėtėjo, skriejo žiedadulkės greičiu, o tada šovė tolyn... Vis greičiau ir greičiau į ryškėjantį spindesį ir staiga viską apsėmė dangiška baltuma...
Jis atsimerkė ir įkvėpė. Giliai, be perstojo kvėpavo, akimis neramiai lakstydamas po palatą. Kažkoks knapsintis vyras. Matytas, bet nepažįstamas.
-Ei, - ne be pastangų pralemeno Tomas.
Vyras pasimuistė, nerangiai pramerkė vieną akį ir šiurkščiai knarktelėjęs išsižiojo iš nuostabos. Abi akys išsprogo, jis pašoko kėdėje lyg įspirtas.
-Daktare, - pradėjo rėkti. – Daktare, stebuklas!
Tada Tomas atpažino tėvą. Jis prisiminė viską: avariją dėl kurios matyt ir atgulė šion lovon, Agnę palikusią jį dėl turtingo vyro, vargšą Kajų...
Tėvas drebėdamas ir verkdamas iš džiaugsmo glostė Tomo kaktą. Ačiū Dievui, - šnabždėjo jis. Ačiū Dievui. Niekada nenustojau tikėti.
-Kiek... pragulėjau?
Laimingas Herbertas kimiai nusikvatojo.
-Dvi savaites, - atsakė.
-Ilgai. Ar neturėčiau iš naujo mokytis kalbėti ir panašiai?
Tėvas linksėjo galvą ir toliau glostė sūnaus kaktą.
-Stebuklas.
-Ar Kajui ir Agnei viskas gerai?
-Žinoma, kodėl klausi?
-Na... jų čia nėra.
-Jie pas Leoną, - apgailestaudamas pasakė Herbertas. Jo name, centre.
Tomas galvojo apie Kajų – ar jam ten gerai, ar jo neskriaudžia. Mintims dėsningai peršokus prie Agnės jis lėtai sugniaužė kumščius po antklode. Jie dar buvo silpni, tačiau Tomas tikrai žinojo, kaip galėtų juos panaudoti.
Į palatą įžengė daktaras.

                                            * * *

Kaipgi taip galėjo atsitikti, - mąstė Tomas išeidamas iš tos pačios ligoninės, kur ne per seniausiai ir pats gulėjo (kur daktaras išbalęs patvirtino, kad jo smegenys ir organizmas liko absoliučiai sveiki). Dievo pirštas? Kas gi čia buvo? Giliau į šiuos pamąstymus stengėsi negrimzti. Bijojo, kad nepakriktų nervai. Mintys turėjo būti kiek įmanoma skaidresnės, bet tokios nebuvo. Į galvą vis lindo tas ramybės neduodantis žodis „koma“
koma
(koma)
Jis stipriai suspaudė rankomis smilkinius ir sustojo. Jautė panieką Agnei. Taip, Agnei, nes ji visuomet mąstydavo daugiau už jį, visuomet būdavo žingsniu priekyje. Visada apsidraudusi ir pasiruošusi blogiausiam. Aš toks nebuvau, - galvojo Tomas ir prisiminė, kaip šiandien pats glostė gulinčio tėvo kaktą.
Ėjo apie nieką negalvodamas. Tiesiog vaikštinėjo kvėpuodamas šiltu nakties oru, traukdamas į save kvapnų medžių aromatą ir sausos žemės dvelksmą.
-Ei, pupuli, gal nori pasilinksminti?
Atsisukęs pastebėjo aukštą merginą su mini sijonėliu ir prasagstytu švarkeliu. Seksualiai raštuotos jos kojinės priminė metalinės tvoros tinklą. Jis įsivaizdavo, kaip it prasiveržiantis pro tvorą žvėris suplėšytų tas kojines į skutelius ir saldžiai išlietų savo įniršį.
Priešais matė Agnės veidą ir tik merginos sulenktas ir besirangantis, jį kviečiantis pirštas paukštišku nagu išsklaidė visus miražus – Agnė niekada taip įžūliai nekviesdavo klientų. Ji elgdavosi rafinuočiau, kiek tai įmanoma dirbant prostitute.
Tomas nusisuko ir susikišęs rankas į švarko kišenes kulniavo toliau. Po akimirkos suvokęs, kas ką tik įvyko jis krūptelėjo ir nusipurtė blogų minčių. Tapo pernelyg jautrus ir atsargus. Negali nusileisti iki Agnės lygio.
Besisukiodamas šalia buvusios žmonos buto nutarė patikrinti, ar ji namie. Seniau ne kartą lankydavo ją naktimis ir guosdavo po netikusių klientų užgauliojimų ar sužalojimų. Dažnai moteris negalėdavo užmigti.
Po trijų beldimų serijų nusprendęs, kad ir kiečiausiai įmigęs žmogus jau būtų atidaręs duris ar bent jau paklausęs kas teiraujasi, pasisuko eiti. Būtų žinojęs Leono namo adresą, nieko nepaisydamas nusigautų ir iki ten.
Dabar Tomas suprato kodėl žmonės kartais gailisi ištrynę telefono numerius.
Išėjęs iš laiptinės prieduryje sutiko valkatą. Tai buvo senas, pakumpęs žmogus ramiai sėdintis ant viršutinės laiptų pakopos ir mąsliai žvelgiantis į pilną mėnulį. Prieš jį apeidamas Tomas dar spėjo pagalvoti, kad apdriskę senio rūbai atrodo tarsi meninės dekoracijos prie gražių plaukų. Anksčiau pastebėjo, kad dauguma benamių ar alkoholikų turėdavo tankias ševeliūras, tačiau niekuomet išplautus ir kruopščiai briliantinu suteptus plaukus.
-Jaunuoli, - gergždžiančiu balsu pašaukė.
Tomas nustebęs atsisuko ir klausiamai žvelgė į senio akis – sagas, tada susiprotėjęs atsiliepė:
-Pinigų neturiu.
Pasisukęs eiti vėl sustojo palieptas senio, kuris kalbėjo:
-Nereikia man tavo pinigų. Noriu, kad prisėstum.
Akimirką Tomui tai pasirodė juokinga, tačiau kitą nesustabdoma jėga jau vertė jį gūžtelėti pečiais. Velniai nematė, - pagalvojo jis ir prisėdo šalia senio.
-Jūs pasigailėtinas žmogus, - tarė senis.
Tyla.
-Pakviečiau jus, nes noriu padėti.
Tomas tarsi pakirdo iš transo. Pažvelgęs į sukriošusį, raukšlių išvagotą veidą išsigando ir pašoko ant kojų. To dar betrūko, kad paguodos ieškotų naktiniuose pašnekesiuose su benamiais senukais. Atsiprašęs jis paliko vargšą žmogų vieną ant vėsių betoninių laiptų ir nuskubėjo į naktį.
-Galiu jį išgydyti, - nelygiu, lūžinėjančiu balsu pasigirdo už nugaros. Balsas buvo labai panašus į Tomo tėvo. Veikiausiai todėl nusprendė, kad jam tik pasigirdo.
Kitą dieną Tomas nepanoro rodytis darbe, jei jo vieta vis dar buvo laisva.
Prieš važiuodamas pas tėvą į ligoninę (jam nesinorėjo sėdėti namie ir laukti; kad ir kiek tas gilus miegas betruktų) nutarė dar kartą nukakti iki Agnės buto. Šįkart po dviejų beldimų serijos jis nuleido rankas ir išvažiavo į ligoninę.
Naktį ketindamas prasiblaškyti vėl išėjo iš palatos ir ėmė klaidžioti miesto gatvėmis. Danguje susitvenkę tamsūs debesys grasino prapliupti, bet jam tai nė motais. Susikišęs rankas į švarko kišenes, net pats nepastebėdamas kulniavo tokiu pačiu maršrutu, kaip ir vakar. Tik toje pačioje vietoje išvydęs praėjusią naktį matytą prostitutę su riestais, kaip paukščio nagais ir tinklinėmis kojinėmis suprato, kad jo kelias driekėsi Agnės buto link.
Ir vėl tuščia. Jis ne juokais įsiuto. Laikė ją visiška kale, bet giliausioje širdies kertelėje tikėjosi, kad nors vieną sykį ji aplankys jį, taip stebuklingai pabudusį iš komos.
Mėgindamas susitvardyti vyras prisėdo ant laiptų ir net suprunkštė, kai iš už kampo pasirodė senukas gražiais plaukais. Visi mitiniai personažai naktį išlenda iš pakampių, - su panieka pamanė jis. Iš pradžių mergina, dabar senis.
Tomas labai nustebo iškart nusiraminęs. Senolio žvilgsnis veikė, kaip valerijonai. Viskas kažkaip nutolo, tapo nebesvarbu. Jiems besikalbant, Tomo sąmonėje glūdėjęs Agnės paveikslas išbluko, virto tik miglota dėme, todėl, kai senukas pirmą kartą paminėjo jos vardą, vyras tik atsainiai patvirtino:
-Taip, mes buvome susituokę.
- Ji susirado jaunesnį ir turtingesnį. O pagal teismo nuosprendį jūs turite mokėti alimentus, - mandagiai spėjo senolis.
-Ir tas tiesa, - ramiai atsakė Tomas. Vienu momentu jam netgi pasidarė linksma. Visas jo gyvenimas rodėsi, kaip tragiška komedija.
Su šiuo nukaršusiu seniu jį kažkas siejo, negalėjo paaiškinti, bet tvirtai tą žinojo. Šis žmogus teisingas šovė galvon beprasmiška mintis. Jis gali padėti. Ir neabejotinai padės.
-Sudarykime sandorį, - pasiūlė elgeta.
-Sandorį? – nusikvatojo vyras. – Na, sudarykime. Man tai kas. Turiu prie mirties slenksčio atsidūrusį tėvą ir sūnų, kurį beprotiškai myliu, tačiau su kuriuo vis tiek negaliu pasimatyti, - mąstė jis. Praktiškai neturiu ko prarasti. Be to šitas sandoris tik linksmas pokštas grėsmingomis aplinkybėmis, visai kaip ir mano gyvenimas.
- Prikelsiu tavo tėvą visiškai sveiką iš komos ir grąžinsiu berniuką. Bet turi sugalvoti, ko nori mainais.
Tomas nuoširdžiai juokėsi susiėmęs už pilvo.
-Sugalvoti norą mainais už stebuklus? Man patinka tokie mainai, - tarė jis užtikrintai žinodamas, ko nori.
-Tai kaip bus?
-Noriu mirties.
-Nori, kad Agnė mirtų?
-Žinoma, tegu ta kalė palieka šį pasaulį.
Po to vyrai kurį laiką dar sėdėjo ant vėsių betoninių laiptų ir pakaitomis pasakojo anekdotus.


Daktaras išsipūtusiomis akimis spoksojo į sveikut sveikutėlį Herbertą tarytum į naujai atrastos rūšies vabzdį. Galiausiai išmekeno Tomui:
-Nieko panašaus per visą gyvenimą nesu regėjęs.

-Tikrai žinai, ką darai?, - pasiteiravo Herbertas sėsdamas į taksi.
-Noriu pravėdinti galvą.
Trinktelėjo automobilio durelės ir taksi nurūko.
Tomas viską prisiminė labai miglotai. Tarytum praeitos nakties pokalbis tebūtų buvęs paprasčiausias sapnas. Bet žinojo, kad tai vyko iš tikrųjų. Žingsniuodamas miesto alėja tarp liūdnai linguojančių medžių vyras negalėjo suturėti savęs nuo apmąstymų bangos. Privalėjo panirti gilyn, nes norėjo išsiaiškinti, kas tada atsitiko. Su kuo jis susitiko.
Rodos nebuvo lemta to padaryti, nes įkyrus mobiliojo telefono skambutis privertė atsitokėti. Taip nebūdinga Tomui mąslumo būsena išsisklaidė it papūtus.
-Klausau.
-To... Tomas, ar čia tu? – kūkčiojo kažkoks vyras.
-Taip, čia Tomas. Klausau jūsų.
-Agnė... Ji mirė. Radau pasliką (šniurkščiojimas). Gydytojai išvežė, bet niekuo negalėjo padėti. Perdozavo (sriūbtelėjo dar kartą ir nusiramino). Ar žinojai, kad ji vartojo?
-Buvo užrišusi.
-Dieną man pasakojo sapnavusi baisų sapną, o vakare mėgino nudobti mane peiliu. Ji kriokė, kad aš sukčiavau, kad buvau neteisingas. Nieko nesupratau, bet nuraminau ją, paguldžiau. Išvažiavau į vaistinę raminamųjų, o grįžęs... radau... - vyras vėl ėmė sriūbčioti prisiminęs tą siaubą.
-Ačiū, kad pranešei.
Tomas sulėtino žingsnių tempą. Eidamas pro skurdžių rajoną šalia visą parą veikiančios parduotuvės pastebėjo pusamžę moteriškę. Atsakydama ji piktai pažvelgė į jį, bet nusišypsojo savo perdėm ryškiomis lūpomis. Galiausiai pasiuntė Tomui oro bučinį ir demonstratyviai caktelėjo liežuviu. Nebuvo tikras dėl pastarųjų – gal tik pasivaideno. Tačiau dėl vieno dalyko neabejojo – žiūrėdamas į per smarkiai paryškintas moters akis jis jautė pyktį ir panieką Agnei. Smerkė ją.
-Ačiū, kad atvežei jį, - padėkojo Tomas.
-Nedėkok, - atsakė Leonas ir atsidusęs nukulniavo prie automobilio
Tomas uždarė duris ir pasilenkė prie Kajaus. Švelniai pataršė jam plaukus ir paklausė:
-Na, ką nori veikti dički?
-Mamwa.
Vyras liūdnai šyptelėjo.
-Mamytė tavęs daugiau neskriaus, - atsakė.

                                            * * *

Aplinkui vien nejudantys žmonės. Jis pastebėjo –tai  moterys. Nė vienos su maža krūtine. Vietoj veidų pilkavo, baltavo ar juodavo glotnios odos plokštumos.
Jos neapsirengusios, bet ir nenuogos. Gundančios, bet ne paleistuvės.
Netikėtai ėmė kristi trapios snaigės. Padvelkė žiema. Tomas žinojo – moterys šalčio nejuto. Taip pat žinojo turįs surasti tą vienintelę. Visos, išskyrus ją tebuvo nereikšmingos statistės. Butaforinės skulptūros.
Suvokė, kad suradęs turės vytis, prireikus panaudoti smurtą. Darbas turėjo būti atliktas.
Nė nepradėjęs paieškų, o gal jau baigęs jis stypsojo jai prieš akis. Buvo apstulbintas moters ramybės. Ji savo noru ištiesė kairę ranką delnu į viršų.
-Pirmyn, - sušnypštė.
Nejausdamas nė menkiausio gailesčio Tomas iškėlė virš galvos peilį.
Vietoj peilio leidosi milžiniška adata.
Leisti ją žemyn tapo neapsakomai sunku, siaubinga. Kone pragariška.
Beveidės moterys ėmė garsiai murmėti, erdvėje sutemo...
Jis pabudo kamuojamas pulsuojančio galvos skausmo. Krūtine žliaugė ledinis prakaitas.
-Mamwa.
-Viskas gerai. Tik keistas sapnas.