Tik nebarki, prašau, kad rugsėjis
Nusileido ant pievų žalių.
Baigias mūsų gyvenimo sėjos,
Apgaubta vėlei aš sutemų
Gal pažvelk atidžiau – šviesus rytas,
Nusipurtęs naktužės tamsios,
Beria auksą. Vaizdai nematyti
Išsirąžo nuo ryto rąsos.
Taip graudu, lyg tai draugą lydėtum
Krištolinėn erdvėn, nebūtin.
Plaukia, plaukia rugsėjis iš lėto,
Pamaitindamas žemę viltim.
Tik nebarki manęs... Bėga metai,
Nuliepsnoja prigesus ugnis.
Lieka rytas gaivus. Ir verpetai,
Paskandinę jausmus, nebegrįš.