Nebeištrūksta

O dieve
Šitoje užiančioje dienoje sustingsta naivumo
Akimirka dieve
Kai kalba apie mane kaip sau neatpažįstamą
Ir skęstu tame veidrodyje iš kurio gims kentauras
O dieve aš prisirijęs laikraščių atbukęs tuštumos
Dundukas nežinantis net apie ką tyliu
Mano gyslose kaupiasi radijotelijo švinas
Ir po truputį grimzdu į baltomis sienomis išmuštą tylą
Komuniją išmuštais dantimis ir be liežuvio
Kaip visų kunigų tylą kai jie sako
Jau nežinau
Šitaip sunkiai košiasi žodžiai per fabulų mišką
Prismaigstyti dygliais iš žemiau
Ir lyg pirmąkart tokiais sprangiais šauksmais
Išsipina liežuvis ten prie sienos kai laukia reinkarnacijos
Kitos
Toj zonoje kur išsilydžiusi prasmė skalauja skruostų
Palaidotąjį kūną
Nes jei ir kas žadėta
Tai jau nebeištrūksta