Prieglaudos vaikai

Į lovas
sugulę pavargę vaikai
vėl grimzta
į naktį bemiegę.
Už lango tamsu.
Lūpos šnabžda tiktai...
Ir motinos
veidas paliegęs
iškyla vaizduotėj.
Pagalvė šlapia
priglaudžia
neglostytą galvą.
Kodėl šitaip jam?
Ak, kodėl gi, už ką?
Kodėl palikai?
Blunka spalvos,
šaukia skausmas
žodžius užslėptus širdy.
Likimo pakeist
nieks negali.
Jiems amžiams
tėvais pasiliks atminty
apkurtę namai
prie jų kelio.