kartais kviesdavo rytas į kopas
kur mediniais takais užsibaigusią
smėlio erdvę pagrobdavo jūra
geltonplaukė aušra šuorų geisdama
pasitikdavo pirštais sūrumo
ten mes miglą atsargiai praskleisdavom
jos spygliai apkabindavo dūriais
pamurmėdavo jaunos pušaitės
kai nuspirdavau leisgyvius ūkus
lenktyniauti su vėju leisdavaus
gal dar spėsiu į bangą įkristi
kolei saulė žemę pasveikins