Rašyti - reiškia rašyti kitiems

Šį rytą mane pažadinti bando žadintuvas telefone. Netrukus telefonas nukrenta nuo spintelės žemyn – dar nespėjus išjungti žadintuvo. Tačiau tai manęs nestebina. Kaip ir kiekvieną rytą. Ir kiekvieną tokį rytą aš susimąstau. Ir pagalvoju, kiek dar tokių staigių, tačiau jam tikrai tikėtinų kritimų šis daiktas iškęs.


Mintyse greitomis apskaičiuoju preliminarias savo telefono nusidėvėjimo sąnaudas. Mintyse dėlioju skaičių kombinacijas. Tikriausiai kada nors privalėsiu šiuos skaičiavimus užsirašyti. Bandau sau tai pažadėt. Galiu pažadėt. Šį pažadą aš įvykdysiu. Man padės turimi praktiniai buhalterinės apskaitos pagrindai. Nerimauti nėra dėl ko.


Telefonas mano rankose jau po kelių akimirkų. Tam, kad išjungčiau žadintuvą. Nes šiandien savaitgalio rytas. Tai laikas, kai niekur skubėti nereikia. Nusprendžiu – į laikrodį šiandien aš nepažvelgsiu.


Užsimerkiu. Jaučiu, kaip mane priglaudžia miegas.


Atsiduriu anksčiau dar nematytoje vietoje. Žvalgausi į įvairias puses. Kairėje matau kelią, skirtą važiuoti automobiliams. Dešinėje pastebiu geležinkelių bėgius. Akys, pažvelgusios tiesiai, mato į oro uostą vedančius kelio ženklus.


Nežinomybė mane visuomet labai išgąsdina. Rankos pamažu pradeda drebėti. Dėl to, kad tamsu. Kad aš viena. Kad netikėtai pradėjo lyti. Pavargsta mano akys. Nuo šalčio, stipraus vėjo. Nuo kažkur tolumoje matomų naktinių žibintų šviesos. Mano akys, jau pradėję ašaroti. O akys – tai, kas žmoguje man gražiausia. Tačiau esu tvirtai įsitikinus – tu nepažvelgsi į manąsias. Nes aš niekada neleisiu tau pamatyti. Lietui lyjant – mano ašarų.


Susiduriu su pasirinkimo problema. Kai turiu rinktis kelią. Vieną iš trijų.


Bet dabar aš nežinau, kur noriu patekti. Todėl mano situacijoj – visiškai nesvarbu, kuriuo keliu pasuksiu.


Mane pažadina. Tačiau ne žadintuvo signalas. Nors tai ir neįtikėtina – aš tuo tikiu.


Analizuodama tai, ką sapnavau, suprantu, jog visi šie keliai yra vienodi. Nes traukiniai nerieda. Automobiliai nevažiuoja. O lėktuvai neskrenda. Jie nerieda, nevažiuoja ir neskrenda. Į amžinybę.


Bet tokia nežinomybė, kai man reikia pasirinkti vieną iš trijų, priverčia mane susimąstyti. Galbūt ir bijoti.


Dienos, kai nebeturėsiu nei vienos pasirinkimo galimybės.


Dienos, kai aš klausysiuos tavęs, bet nebegirdėsiu.


Dienos, kai aš žiūrėsiu į tave, bet nebematysiu.


Dienos, kai nebegalėsiu tau pasakyti, kas man žmoguje gražiausia.


Ir dienos, kai aš įkvėpsiu dėl tavęs, bet nebeiškvėpsiu.


Paskutinės savo gyvenimo dienos.


Nepamirštu – gyvenimas ir mirtis nuolat vienas šalia kito. Branginu kiekvieną man dovanoto gyvenimo dieną. Nepamiršk branginti ir tu!




Autorė perteikė herojės išgyvenimus ir baimes.