Meta ąžuolai giles, bergždžias krūmas uogeles
Tarsi ašaras raudonas...
Ką pasėsi, ta ir pjausi?
Sėjau meilę-pjaunu žaltį?
Gal aš sėjau ant asfalto?
Gal palaukt kito rudens,
Naujas daigas prasikals?
Kažkas šunį pavedžioja, pasakyk,
Kur tu buvoji...
****************************
Kaip rudenio dangus, aptrauktas debesim,
Pratrūksta žmogaus siela ne liūtim, o mintim.
Ir išteka iš sielų kam meilė, kam nuodai .
Kas teks tau- ar medus, ar kartėlio lašai?
Sėjau meilę,pjaunu žaltį?
Baigia gi galva nubalti,
tarsi šunį nuvedžiojo.
Ruduo - kaltas, vėl meluoja:
Kūnas senas, širdis duodas
lyg varlė ant šalto gruodo.
Ką pasėsi, tą ir pjausi, -
Šypsaus kaip kokia kaliausė, -
o kur sėklos sėjai gausiu?
Meta ąžuolai giles,
bergždžias krūmas uogeles:
- Te, bus, kvaile, tau paguoda.
O širdis vis dudas, duodas...
Sėju juoką net ant plento.
Plunksna - rankoj, širdžiai - šventė.
Manau, jog kartais kiekvienam pratrūksta, tik skirtingais pojūčiais.Gal po žvaigždutėmis ir "ne prie ko", tačiau autorius turėjo mintį ir aš ją supratau.Sėkmės toliau
kurti...!
Ryšiai tarp smagių "pašūkaliojimų" kiek tolimoki, bet kažkokio smagumo yra, tik tvarkingiau sudėliot reiktų, o jau eilutės po žvaigždjuostės - iš visai kitos operos ir sumoje nieko nesigauna - 1+
Gerai, kad rašai. Tai nemenkas darbas, kol pagaliau pajunti, kad jau lyg ir neblogai. Svarbiausia tikėti, kad ateitis priklauso tavo mūzai, o ne Daineko, gerančiam „actą ar gizusį pieną".
Būk drūtas!