karas

karas buvo žiaurus -
mes stovėjome vienas prieš kitą
nepakeldami žvilgsnių nei rankų nei žodžių
kol galiausiai tavasis, paskutinis
sutriuškino mano kariauną
mano miestus, gėlių darželius ir mane -
viskas dulkėmis virto.

jos sniegu tyvuliuodamos leidos
ant žemės prie tavo kojų
apsėdo tave
įsigėrė į odą ir plaukus sutaršė.

dabar, kai išeisi iš šio mūšio lauko -
išsineši mane ant savęs
mano miestus ir mano kariauną
mano gražiausių gėlių darželius

o tada jau galėsi pradėti melsti lietaus,
kad nuplautų mane nuo tavęs
bet žinok - tai mano lietus,
jis bus paskutinis

ir ne ant tavęs.