Užkliuvau už tavo eilėraščio stulpelio.
Parvirtau, nusibalnojau kelius
Ir alkūnes į grubų žvyrkelį.
Dabar guliu pievoje ir galvoju,
Kodėl saulė tokia apgirtus,
O karvės po debesis ganosi,
Šokinėja nelyg kokie žiogai.
Kitą dieną vėl užkliuvau
(visur čia jų prismaigstyta).
Op op, ant vienos kojos,
Jau tuoj griūsiu, bet
Griebiau dangui už atlapų,
Net kelios sagos juodo žipono
ištrūko. Taip, pats nenorėdamas,
Paklaidinau jūrose visus laivus.
Dabar akių nepakeldamas vaikštau,
Bijau sprandą su visam nusisukti.
Kelininkai žadėjo įspėjančius ženklus,
Bet kol kas -----
Akių kampučiais matau, kaip
Griūva ir verkia, ir keikias žmonės...
Ir vis per tuos stulpelius.