Čigonėlė

Gyvenimas nebesiklosto - užsirašiau pas būrėja. Pasirodo, būrėjos būna visokio rango:

- žemiausio rango, skirtos auksiniams Bobutės paskolos klientams,
- prakutusios, aptarnauja naujų daugiabučių rajonus,
- high-end, galinčios įkrauti tualetinį popierių ir kitus namų apyvokos daiktus pagal atskirą kainoraštį.

Kaip pradedančiajam paralelinio pasaulio žinovui nutariau, jog užteks žemiausio rango specialistės.

Tatjana buvo maloni moteris, gera psichologė ir jos kambarys atsidavė neištryškusia aistra. Negaliu pasakyt, kad patiko kvapas, bet tarybiniai kilimai ant sienų ir magiškas rutulys įstabiai iliustravo kaip atrodo prieangis į Hado karalystę.

Skvarbus žvilgsnis persmeigė mane - taip vikingai žvelgdavo į tolimą laivą: paimsim jį, apiplėšim, bus moterų - išprievartausim, bus vyrų prakeiksim.

Pirmas klausimas sukrėtė. Kodėl nekenti savęs? Na.. am.. šiaip mėgstu save, kartais net ledų nusiperku, o čia taip pyst į kaktą. Nusprendžiau išsisukinėt. Kad, sakau, esu patenkintas savim ir draugų turiu ir mašiną net.

Tatjana suraukė kairį antakį ir švystelėjo demono apvaizdą. Nemeluok. O tada ir išsiliejau. Artėju prie gyvenimo vidurio, nieks manęs nemyli, nejaučiu tvirto pagrindo tarp kojų (po kojom irgi), valgau rūgusį pieną ir nepaskambinu mamai.

Išdidaus žvilgsnio chimera apvedė žvilgsniu mano kūną ir išpranašavo apsaugos trūkumą. Reikia saugoti save, reikia formuoti apsauginę zoną, reikia žinoti. ŽINOTI! Supratau, kad šitam kambary tik vienas žmogus žino ir jis nenešioja mano giminės herbo.

Tai ir išėjau su amuletu. Dar kainą nuleido.