Varnaitė, vardu Jurga (7 dalis)

Dvi seserys

„Kokia teisinga pavasario diena“ - pagalvojo Jurga, uosdama alyvų žiedų kvapą. - „Oras puikus, visur tylu ramu, o ir pamokose niekas nedraudė snūduriuoti. “
Nuskynusi šakelę prikišo violetinių žiedų kekę prie nosies ir giliai įkvėpė.

„Galbūt išskyrus pietų pertrauką“ - prisiminė. - „Ji buvo niekam tikusi. Tačiau dabar jau viskas baigta – toji blondinė Viktoro sesuo pasikalbėjo su Andriumi, jiedu gražiai išsiaiškino ir dabar turbūt abu yra laimingi bei patenkinti... “
Sutrikusi pasikrapštė ausį ir nusviedė šakelę į krūmo tankmę.

„Bent vienas iš dviejų tai tikrai laimingas“ - pagalvojo apie patemptą Austėjos koją ir sėkmingą Andriaus pabėgimą. - „Spėju, Andrius turės mažiausiai tris laisvas dienas, kol mergiotė vėl galės spardytis. Pasisekė jam. “
Išnirusi iš klevo šešėlio, lėtai patraukė link pagrindinio gimnazijos pastato.

„Ir jis manęs neišdavė jai“ - staiga pajuto nežymų sunkumą krūtinėje, kurio iki šiol niekaip nesisekė paaiškinti.
Kiek abejodama timptelėjo dviem pirštais marškinėlių apykaklę pažvelgė žemyn į savo krūtis, svarstydama, ar tai ne dėl jų svorio toks jausmas kyla. Ne, greičiausiai ne – per mažos...

„Bet jeigu jis manęs neišdavė, tai gal turėjo tam kokį nors negerą motyvą“ - sugalvojo. - „Žinoma, juk visi vaikinai tokie – jie be reikalo merginoms paslaugų nedaro, tikisi kažko mainais. Jis ne išimtis, tas mažas bjaurybė. “

Giliai atsidususi pasikrapštė pakaušį ir užvertusi galvą urgztelėjo pati sau:
- Haaa... mėšlas! Tikiuosi, karmos dėsniai manęs nenubaus už tokias smulkmenas!..

Pamoka jau buvo besibaigianti ir Jurga žinojo, kad nesiverš į klasę vidury užsiėmimo – mokytojas tikrai nebus ja patenkintas. Todėl geriau nesirodyti visai. O kadangi tai paskutinė pamoka, reikia viso labo penkias minutes palaukti ir pasiimti iš klasės savo daiktus. O tada – namo, pavaduoti tėvo. Šiandien bokso diena, bus nemažai lankytojų.
„Mama minėjo šaldytuve palikusi picą“ - prisiminė. - „Kaip nori galvok, bet ši diena iš tiesų puiki... “

Krūptelėjo suskambus telefonui. Sustojusi vidury kiemo įsižiūrėjo į ekraną ir nustebo, išvydusi Miglės vardą jame.
„Kodėl tu man skambini pamokos metu? “ - pagalvojo, bakstelėdama pirštu į ekraną:
- Kalbėk.
- Sese, gelbėk!! - vos neišsprogdino ausies būgnelio neįprastai garsus Miglės klyksmas. Jurga vos suspėjo atitraukti telefoną.

<<>>

Andrius uždarė duris ir su palengvėjimu nusviedė kuprinę ant batų dėžės. Nuspyręs šalin batus pasičiupinėjo veidą ir atsiduso:
- Dar nenukrito...
Visiems šypsotis ir atrodyti laiminga saulute buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Tačiau Andrius jau buvo patyręs, ką reiškia, kai aplinkiniai pastebi jo tikrąjį veidą.
Tie, kurie moka apginti savo teritoriją, visada nešioja stipraus pasitikėjimo savimi kaukę, kuri tam tikros rūšies individus verčia patikrinti, ar iš tiesų taip yra.
Andrius jau seniai buvo išmokęs paslėpti tą veidą kita kauke. Tačiau tokios slėpynės gana greitai išvargindavo.

Virtuvės tarpdury sustingo pusnuogis tėvas, nužiūrinėdamas sūnų pro storus akinių stiklus. Pasikasė storą pilvą, tada paglostė plikę ir jau bandė siekti užpakalio.
- Sveikas, - sureagavo Andrius į nebylų pasisveikinimą. - Man viskas gerai, jeigu ką.
Tėvas nežymiai linktelėjo, patenkintas naujiena. Vėl pasikasė pilvą ir grįžo į virtuvę, prie savo nešiojamo kompiuterio, kurio ekrane be perstojo mirgėjo besikeičiančios akcijų kainos.
Jis nebuvo linkęs daug kalbėti, o pastaruoju metu taip retai tardavo kokį žodį, kad šeimos nariai jau tarėsi pamiršę, kaip skamba tėvo balsas. Tik retsykiais pusryčių metu išgirsdavo raportą, kokia suma praturtino šeimos biudžetą, arba atvirkščiai – kiek prarado. Akcijų rinka buvo jo visas pasaulis, kuo motina visai nesidžiaugė.

Andrius nušlepsėjo prie savo kambario durų, jausdamas, kaip jį apleidžia paskutinės jėgos. Pravėręs duris nužvelgė į žaidimą pasinėrusį jaunesnįjį brolį.
- Gal malonėtum, - mostelėjo nykščiu per petį. - Man ne už kalnų kontrolinis, reikia mokslo dozės.
Jaunėlis sužiuro didelėmis akimis, vis dar maigydamas kontrolerio mygtukus iš inercijos. Kažkokiu mistiniu būdu netgi sugebėjo nukauti virtualų priešą.
- Tai kažkas nutiko? - susiprotėjo, išskaitęs iš rūškano Andriaus veido paskutines naujienas.
- Per plauką, - murmtelėjo šis visai be nuotaikos ir parodė dviem pirštais. - Per va tokį plauką išsisukau.
- Uhu... plonas plaukas, - sutiko jaunėlis. - Duok penkias minutes, negaliu dabar išsaugoti.
Andrius išsitiesė visu ilgiu ant lovos ir net sudejavo iš palengvėjimo.
- Tai kas ten nutiko? Gal sutikai ką nors iš senosios mokyklos? - tarškino mygtukais brolis.
- Nn... Šiaip nesusipratimas. Jeigu seksis, rytoj turėtų viskas tyliai užsibaigti.

„Ta pana greičiausiai savo koją gydys ne mažiau kaip dvi dienas“ - pagalvojo apie Austėją. - „Ir jeigu ji po to dar norės manęs kažko paklausti... Velnias, užuot pasakęs tiesiai šviesiai, kad tai Jurgos darbas, prailginau savo paties agoniją. Ir už tai niekas net nepadėkos. Kur buvo mano galva? “
- Jeigu iš tavęs bando numelžti pinigus, nemanau, kad pacifisto vaidmuo ką nors sutvarkys,  - sumurmėjo jaunėlis, pasinėręs visa galva į įvykius ekrane. - Tokiu atveju nokautas veikia patikimiau... Aha! Bac! Dvėsk, padla!
- Nieko bendro su pinigais, - mieguistai murmtelėjo Andrius. - Ir jeigu aš ją patiesčiau ant žemės, greičiausiai vėliau būtų daug blogiau nei senojoje mokykloje.
- Ją? - sukluso jaunėlis, atsisukdamas į Andrių.
Ekrane sublyksėjo priešų šūviai, patiško kraujai.
Game Over.

- Tu bandei primušti merginą? Tu?..
- Gerai. Visų pirma – tai ne aš bandžiau, aišku? - suirzo Andrius. - Ji pati metė man iššūkį. Ir antra – iššūkio metu vyksta kautynės, o ne muštynės. Muštynės būna tada, kai aš jėga išmetu tave iš savo kambario.
- Tai kad tu man neduodi kompo išsinešti... Bet pala, nenukrypkim į šalį. Čia kažkas ne taip! Suprantu, kai bachūrai į akis lenda, nori jėgas išsiaiškinti, bet panos? Kam panai bandyti tavo jėgas? Jinai ką, tave gal įsimylėjusi?
- Nemanau.
- Bet kad jokia kita normali mintis į galvą neateina, - pasikrapštė pakaušį jaunėlis. - Arba jinai tave myli, arba jai su galva kažkas negerai. Jeigu myli, tai gal tu be reikalo kovoji su ja? Gal tau vietoje kautynių reiktų ją... na nežinau, į namus pasikviesti? Su šeima supažindinti? Tau rimtai pats laikas, mama tik apsidžiaugtų.
- Tau kartais ne per anksti tokius patarimus vyresniems dalinti?  - pramerkė akį Andrius.
- Jeigu tu apie mano intymų gyvenimą, tai aš jį seniai turiu, - jaunėlis patogiau įsitaisė ant grindų, sukryžiuodamas kojas ir sunerdamas rankas ant krūtinės. Nutaisęs itin rimtą veidą, dusyk palinksėjo, lyg pritardamas pats sau.
- Pornografijos puslapiai nesiskaito kaip intymus gyvenimas, jeigu ką.
- Aš jau pernai metais iš šito lygio išaugau. Taip kad turiu pilną teisę dalinti tau patarimus visais įmanomais klausimais iš tos srities.
- Eik sau, - Andrius plačiai atmerkė akis. - Tik nesakyk, kad tu jau...
- Aha, - palinksėjo jaunėlis. - Aš „jau“.
- Tau tik keturiolika metų. Nori pasakyti, kad tavo bendraamžės jau galvoja apie tokius dalykus?
- Visų pirma, - užlenkė pirštą jaunėlis, - man tuoj penkiolika. O antra – jai tuo metu buvo trylika. Krūtinė, aišku, miniatiūrinė, su panomis iš žurnalų nėra net ko lyginti. Bet koks skirtumas? Mes tada ne dydžius matavom, ne tas galvoj buvo...
- Tu, asile! - Andrius atsisėdo lovoje. - Bent galvoji, ką darai? Nepilnametis su nepilnamete ir dar su jaunesne!
- Tai nesiskaito kaip pedofilija!
- O ko tu tada toks raudonas iki ausų?! Viena klaida – ir jinai super jauna mamytė, o tu tokiu atveju - kas toks?
- Mes naudojom prezervatyvus, - prakošė jaunėlis. - Gal baik vieną kartą bliauti, tarsi informacijos šiais laikais trūktų, ką? Be to, aš su ja jau išsiskyriau, susiradau kitą. Didelio čia daikto.
- Tu...
Andrius krenkštelėjo, pajutęs, kaip tuoj pritrūks oro. Pašokęs iš lovos nubėgo į virtuvę paieškoti ko nors skysto. Netrukus grįžo su pustuščiu buteliu sulčių.
- Tai ar ji labai graži? - kiek ramiau pasiteiravo jaunėlis. - Ta pana, kuri tave patvarkyt bando?
Andrius dėbtelėjo į jį, nenorėdamas susitaikyti su keičiama tema.
- Šita... Ką aš žinau, neblogai atrodo.
- Ką reiškia „šita“? Jų ten ne viena? Kiek ten panų į tavo garbę kėsinasi?

Andrius jau norėjo leptelėti, kad tokia viena tėra, tačiau tada prisiminė Jurgą. Galima buvo teigti, kad ji irgi kėsinosi į jo ramų gyvenimą gimnazijoje.
O Deimantė? Ši pastaruoju metu irgi tapo agresyvoka, net sijoną šiandien kilstelėjo prieš jo akis. Kažin, ką būtų dariusi, jeigu jis susiviliotų?..
- Sprendžiant iš tavo veido, ten tikrai daugiau nei viena, - suburbėjo jaunėlis. - O žinai, visgi progresas. Senojoje mokykloje tau iššūkius vieni idiotai mesdavo, norėdami išsiaiškinti, kas teritorijoje stipriausias. O čia – panos... Vau! Dabar tik nepaslysk – tau reikia veikti ryžtingai. Pakviesk ją į pasimatymą kur nors, kur vakarais mažai žmonių. Jeigu išmesi tinkamas kortas, tą patį vakarą jau galėsi nardyti po jos gilumas. O po to ir kitas lygiai taip pat...
- Čiuožk lauk, - parodė į duris Andrius.
- Tu nesigėdyk, - pakilo nuo kilimo jaunėlis. - Tik pasakyk, pas mane atsargoj sargių yra. Aprūpinsiu. Turiu net aromatizuotų. Matytum, kaip ji mėgaujasi, kai darbuojasi burna...
- Nešdinkis iš mano kambario! - neteko kantrybės Andrius. - Man tavo paskaitų dabar mažiausiai reikia.
- Gerai, supratau. Susirasi, kai ateis TAS laikas, brol...
Andrius jau norėjo trūktelėti sulčių, kai prisiminė.
- Tikiuosi, tavo dabartinei panai daugiau kaip trylika metų? - paklausė įtariai.
- Sakau, kad ne pedofilas aš! - it įkirptas grįžtelėjo jaunėlis. - Nusiramink, viskas gerai. Jai dvidešimt devyneri.
„Kiek?! “ - ketino klausti Andrius, tačiau tuo metu sultys nutekėjo ne ten, kur tikėjosi ir jis paspringęs užsikosėjo.

<<>>

Karate klube dienos šviesos lempos žibino pilnu pajėgumu. Pačiame tolimiausiame nuo durų kampe viena šalia kitos sėdėjo dvi susigūžusios merginos, saugomos stambaus plikio baltu kimono. Dar šeši panašūs sukiojosi čiužiniais klotos salės vidury, o likę keturi budėjo prie durų.
Tik vienas Domas, kurį visi Dima vadino, sėdėjo per porą metrų nuo merginų ir ilsino savo dar nepagijusią koją, vartydamas rankoje atimtą iš Miglės mobilų telefoną – kad ši netyčia mentams nepaskambintų.
- Ji neateis, - pakartojo įsitikinusi Raselė. - Jeigu man kas nors telefone sužviegtų „gelbėk, sese“, aš irgi neateičiau! Nes nebuvo pasakyta, KUR ateiti!
- Ir gerai, tegu ta suka pasikankina, paieško, - vaipėsi Domas. - Jinai čia jau kartą buvo, atbėgs, kai visur kitur neras.
- Ji ateis tiesiai čionai, - šniurkštelėjo Miglė. - Ir kai Jurga pasirodys, jūs geriau visi klaupkitės ant žemės, maukitės kelnes ir maldaukite atleidimo, antraip pusmetis atostogų reanimacijoje garantuota...
- Ė, tu, žertva, čiaupk chavalniką, gerai? - šypsojosi Domas. - Su tavo sistra bus tiksliai taip, kaip mes pasakysim. O jeigu neklausys, tada šitas bičas tau pačiai rankas išsukios, kapiš? Pažiūrėsim, kaip labai tave sesytė myli, blia.

Miglė jau ketino atsikirsti, kai durys su trenksmu atsivėrė ir visa išraudusi Jurga žengė vidun, spausdama delne telefoną bei dairydamasi į susirinkusius klubo narius. Miglę ji pastebėjo kaipmat, daug ilgiau užtruko įvertindama sustingusių iš netikėtumo vyrų kokybę ir kiekybę. Ir kai visi jau buvo suskaičiuoti, ji vėl atsisuko į mažąją sesutę:
- Tu ką, tyčiojiesi iš manęs?!
Miglė sustingo pravira burna, nesitikėjusi tokių žodžių iš įtūžusios sesers. Ką ten žodžių – ji net nesitikėjo, kad Jurga bus tokia įnirtusi. Ir kodėl dabar ji žiūri būtent į ją? Kuo ji, Miglė, čia dėta? Juk ne pati save pagrobė. Kodėl nesidairo į tuos marozus, kuriuos reikia nedelsiant nokautuoti? Kas čia vyksta?..
- Tu žinai, kaip smarkiai išgąsdinai mane, pusprote?! Aš jau galvojau, kad tau iš tiesų rimtas pavojus gresia!
- S... sese?.. - suvapėjo Miglė.
„Ji dėl manęs bijojo! Sesė iš tiesų mane myli! “ - jau ketino susigraudinti, bet nespėjo.
- Susitvarkyk savo jovalą ir kad man už pusvalandžio būtum namie! - sušnypštė ilgšė ir apsisuko, ketindama išeiti.
Tik dabar atsipeikėjęs vienas iš duris saugančiųjų pastojo merginai kelią, ketindamas sugriebti ir surakinti jos sprandą tarp savo storų, raumeningų riešų. Tačiau Jurga staigiai linktelėjo, švystelėjo juoda kasa į orą  ir moteriškas kumštis visa jėga įvažiavo marozui į klyną.
Šis trumpai stūgtelėjo nesavu balsu ir susmuko, laikydamas savo brangenybes. Durys užsitrenkė Jurgai už nugaros, o klube įsivyravo tyla, protarpiais trikdoma skausmingo stenėjimo.

Apstulbę žmonės pamažu peikėjosi kiekvienas iš savo asmeninės komos.
„Ir kas dabar bus? “ - pagalvojo Raselė, nenuleisdama akių nuo durų, tikėdamasi dar vieno Jurgos sugrįžimo. - „Kas dabar mudvi išgelbės? “
- De... debilai blia! - nutraukė tylą Domas. - Kokio gaidžio jūs ją paleidot?! Taigi reikėjo griebt ir dėt į snukį, ko jūs nieko nedarėt?!
- Tai kad jinai labai greitai išėjo, - sudvejojo vienas marozas.
- Ką tu čia parini, taigi ta žertva čia vos ne dešimt sekundžių su savo sistra bazarino! - vis labiau karščiavosi Domas. - Ne nu... blia, chebra, rimtai. Karatistai jūs ar kas?! Šita blondinė dabar jai dar kartą paskambins ir lieps ateiti čionai. O tada jau rimtai, visi kartu...

- Kaip jūs visi mane užknisat, - staiga pratarė Miglė, spoksodama nieko nematančiomis akimis tiesiai prieš save.
- Što? - grįžtelėjo į ją Domas.
Raselė irgi pažvelgė į draugę baisiausiai nustebusi.
- Jūs man visą svajonę sugadinot, - Miglės rankos virpėjo, ji sunėrė ir suspaudė pirštus, kad sulaikytų besiveržiančias emocijas. - Svajonę, kad... kad sesuo ateis čionai, pamatys, kaip man blogai ir bent vieną kartą  - bent vieną SUPISTĄ kartą  - mane išgelbės, kaip tikra, normali vyresnioji sesuo!
- Ė, suka, tu čia ne per daug svajoji? - nieko nesuprato Domas.
- Jūs, krūva peraugusių pederastų, man viską sugadinot! - pakilo nuo žemės Miglė. - Eime, Rasa. Daugiau čia nėra ką veikti...

Miglei į krūtinę įsirėmė platus delnas – plikis su kimono neketino kol kas merginų paleisti.
- Paskambinsi tai žertvai dar kartą, - atkišo telefoną Domas. - Ir niekur tu neisi, kapiš?

Miglė porą sekundžių stovėjo nejudėdama, jausdama, kaip prakaituoti, riebūs pirštai graibo jos krūtinę per ploną rūbą. Tada žaibiškai nutvėrė už viduriniojo ir iš visų jėgų pasuko, keldama ranką į viršų.
Plikis baltu kimono stūgtelėjo nesavu balsu, keistai išsiriesdamas visu kūnu. Jo sąnariai ėmė šokti neįtikėtiną šokį, sekdami paskui tą vienintelį pirštą, tarsi jis būtų pati svarbiausia kūno dalis. Miglė nubrėžė plikio pirštu platų lanką, išriesdama šio kūną atgal, tada sulenkė savo laisvą ranką ir staigiu alkūnės judesiu smogė jam į nosį.
Pasipylė kraujai, bernas užkriokė it skerdžiamas ir it maišas šlumštelėjo ant nugaros, abiem rankomis griebdamasis už veido. Net nepastebėjo, kaip moteriško batelio kulnas susmigo į saulės rezginį, sukeldamas kur kas klaikesnį skausmą, nei galėjo įsivaizduoti. Per jį net nepajuto trečio negailestingo smūgio, nutaikyto į vyriškas brangenybes.
- Du guli, devyni liko, - abejingai pasakė Miglė, pažvelgdama į Domą. - Atleisk, kad tavęs, vargšo nepriskaičiuoju. Tu juk norėjai šiandien pamatyti žiaurias kautynes su daug kraujo, tiesa?
- Du... dubasinkit ją! - spygtelėjo šis nesavu balsu, traukdamasis atgal prie sienos.
Devyni baltai apsirėdę marozai lėtai žengė į priekį kaip vienas.
- Visi iš karto? Prieš mane vieną? - Miglė nukėlė koją nuo savo aukos. - Jūs bent įsivaizduojate, kaip atrodote? Jeigu laimėsite, rytoj pasklis gandas, kad devyni idiotai sumušė vieną aštuntokę. O jeigu pralaimėsite... ką gi, man turbūt nereikia tęsti, ar ne?
Marozai akimirkai sudvejojo.
- Neklausykit šitos žertvos! - užbaubė Domas. - Vos prieš dešimt minučių jūs visi norėjot sudubasinti jos seserį, tai koks dabar, blet, skirtumas?!
- Teisingai, velniop viską, - grįžtelėjo į Domą Miglė. - Žinai, aš tave visgi priskaičiuosiu prie komandos. Tu juk karate klubo narys, tiesa?
- Ką? - žagtelėjo šis.
- Tai ir pradėsiu tada nuo tavęs, - Miglė čiupo Domą už atlapų, iš visų jėgų trūktelėjo luošį į marozų pusę ir pritūpusi žiebė atlenktu delnu jam į veidą. Keistai kvaktelėjęs, šis žnektelėjo ant čiužinių, vartydamas akis. Iš abiejų šnervių lėtai nutįso du kraujo takeliai ir nutekėjo į skirtingas veido puses.

Arčiausiai stovėjęs drimba atsistojo į pačią tikriausią kovinę pozą, susivokęs, kad neūžauga blondinė kažkaip pernelyg lengvai pergales skina. Klubą marozas lankė jau seniai, pernai vykusiose draugiškose rungtynėse turėjo iškovojęs penktą vietą ir ten pat dalyvavęs meistras jam netgi pažadėjo „itin šviesią ateitį“. Ką tai reiškia, drimba iki galo nesuprato, tačiau viena žinojo tiksliai – kai matai priešininką, pasirūpink gynyba, antraip bus blogai.
- Hoo... - iškvėpė Miglė, stebeilydamasi į kovai paruoštas galingas rankas. - Pagaliau kažkas į mane rimtai žiūri.
Drimba iškvėpė su trenksmu pro nosį, bandydamas įvertinti blondinės atsparumą galingiems smūgiams. Naudoti visą jėgą, ar tik pusę? Į veidą, ar kur nors kitur? O jeigu kitur – tai kur? Į krūtinę?..
Į minkštą krūtinę?..

Marozas įsispoksojo į Miglės marškinėlius, jausdamasis ne itin patogiai.
Švystelėjo mažas kumštelis, jis vos suspėjo blokuoti smūgį, tuo pat metu dešine atakuodamas taip, kaip buvo įpratęs pratybų metu – į veidą.
Tačiau kairė ranka tik tuščiai nubraukė orą, o kitos riešą  tvirtai sugriebė liauni pirštai. Marozas tesuspėjo pamatyti, kaip balti priešininkės plaukai susisuka vijurku – į kaktą pataikiusi alkūnė išjungė regėjimą akimirksniu.

Tamsa ir prislopintas aidas iš visų pusių.
Vos pajuto smūgį į čiužinius, kai krito. Nepakenčiamas spengimas ausyse išaugo iki seno patefono girgždėjimo, uždainavo Frankas Sinatra, kartodamas tą patį vis užlūžtantį motyvą:

... render to you my body and soul...
... I gladly surrender to you my body and soul...
... I gladly surrender to you my body and soul...
... I gladly surrender to you my bo... *

Kažkur tolėliau už girgždančio patefono girdėjosi smūgių bei krintančių kūnų garsai. Marozui atrodė, kad paviršius po juo šiek tiek virpa, linguoja. Ak, taip – čiužiniai... Visur vien vėsūs čiužiniai.
Rusiški keiksmažodžiai pynėsi su angliškais, vieną kartą net nuaidėjo moteriškas balsas, kupinas įniršio visam likusiam pasauliui.
Ar jie pagaliau nukovė ją?.. Marozas labai norėjo tai pamatyti, tačiau vis dar nejautė savo kūno, kad galėtų jį pajudinti.
Ne, nenukovė... Nebent jie dabar tarpusavyje vienas kitą dubasina, riaumodami iš neįsivaizduojamų tolybių. Netrukus ir visi riksmai nutolo, nutyko,  liko tik patefono traškesys ir užstrigęs Sinatros balsas, įrėmintas keliomis smuiko natomis.

<<>>

Sugrįžusi namo dėl viso pikto pasitikrino laiką, kurio reikšmė niekaip nenorėjo įsitvirtinti galvoje. Iki sporto salės atidarymo dar buvo likę dvidešimt minučių, todėl nusprendė pirmiau įlysti į dušą. Galva vis dar virė nuo adrenalino pertekliaus, todėl pirmiau atsuko šaltą vandenį, ketindama patirti kitokios rūšies šoką.

Vieną akimirką buvo rimtai persigandusi, kad karmos dėsniai suveikė ir dabar artimiausi žmonės kentės už jos visas melagystes. Visa laimė, taip nebuvo – viso labo Miglė sugalvojo sužaisti vieną iš savo žaidimų, reikalaudama dėmesio.
Tačiau išgąsdinti sugebėjo kaip reikiant. Galbūt dėl to, kad ji netyčia susiejo skambutį su tuo metu įsikalbėta karma?..
Jurga nusikeikė ir atsuko karštą vandenį. Pamiršo išpinti kasą, dabar ji buvo visa šlapia ir sunkiai pasidavė. Sugaišo kur kas ilgiau nei planavo, todėl išlindusi iš dušo paskubomis susuko plaukus į rankšluostį, ketindama išsidžiovinti vėliau. Stryktelėjo į kelnaites, pagriebė nuo kėdės atlošo sportines kelnes, nebeketindama vargti su kimono. Šiandien bokso diena, visi greičiausiai vilkės ką nori.
Pabandė apsivilkti marškinėlius, tačiau sutrukdė turbanas ant galvos. Keikdamasi ištraukė iš spintos paprastus marškinius, užsimetusi skubiai susagstė ir patraukė prie laiptų.
Nusileidusi į pirmą aukštą atidarė šaldytuvą.
Keturios skardinės konservuotų alyvuogių ir pusė paprikos – greičiausiai net Sacharos dykumoje būtų platesnis pasirinkimas nei čia. Jokios žadėtos picos.
Kiek pagalvojusi pastvėrė skardinę alyvuogių, atidariusi nupylė sultis ir patraukė į sporto salę. Įjungė šviesas, praeidama iš įpročio apžiūrėjo svarmenis prie treniruoklių, ar nėra kur nors išmėtytų. Atrakino pakeliamą uždangą prie durų, pačias duris ir pravėrusi jas dirstelėjo į gatvę.
Žmonės kol kas nelaukė.
Neskubėdama sugrįžo prie pakylos, kurioje vykdavo kautynės, apėjusi ją atrakino nedidelį barą ir įsitaisė pusiau gulomis ant ąžuolinio siauro stalo, įrėmusi vieną pėdą į stulpą. Tai buvo Jurgos mėgiamiausia vieta – iš čia galėjo aiškiai matyti visą salę. Ir kai vykdavo kokie nors turnyrai, rezultatų lentelę ji irgi pasiekdavo lengviausiai būtent iš čia. Net pozos pakeisti neprireikdavo.
„Reikėjo paimti duonos“ - pagalvojo, kramtydama sūdytas alyvuoges.

- Tu ruošiesi priimti klientus šitaip atrodydama? - pažadino iš ramios būties linksmas motinos balsas.
Jurga tingiai grįžtelėjo į durų pusę. Mama laikė vienoje rankoje picos dėžę, greičiausiai dar šiltą. Jau buvo persivilkusi į savo įprastą gėlėtą suknią iki šlaunies skeltu šonu.
- Su mano rūbais kažkas negerai? - dirstelėjo į marškinius mergina.
- Ne, aš apie tą rankšluostį ant galvos.
- Ak...
- Grįžau anksčiau iš darbo, atleisk, kad iš anksto neperspėjau. Valgysi? - ištiesė picą.
- Aha, - Jurga nusivyniojo rankšluostį, tik dabar susipratusi, kodėl taip miegas ėmė ant baro stalo. Pasirodo, turėjo „pagalvę“.
Išskleidusi plaukus pataršė juos, paskleisdama tolygiai. Siektelėjo picos skilties.
- Rytoj tavo trys sužalotieji draugai iškeliauja iš mano skyriaus, - mirktelėjo mama. - Negaliu jų be rimtos priežasties ilgiau užlaikyti, kiltų įtarimai. Perkelia juos į bendros slaugos palatą ir yra tikimybė, kad visus iš ten pasiims tuojau pat namo. Bent mano mieląjį Viktorą tai tikrai paims – jis ten spirga kaip ant adatų.
Jurga vos nepaspringo kąsniu.
- Mieląjį?..
- Jis man šiek tiek mokyklos laikus primena. Turėjau savo gaujoje labai panašų vaikiną – daug raumenų, mažai smegenų, ištikimas it šuo, o jau agresyvus... Reikėdavo kam nors porą kaulų sulaužyti – pats pirmas lėkdavo. Haaa – geri laikai buvo!
- Kažkodėl nebenoriu apie tai girdėti, - sumurmėjo Jurga.
- Na taip, mano dukra atsigimė į tėvą, - sukrizeno motina. - Jis mokykloje irgi tylus buvo, per pamokas miegodavo. Na, bent jau pats taip pasakojo – mudu visgi iš skirtingų miestų...
Jurga nutaisė neutralų veidą, stengdamasi nuslėpti sutrikimą – ji pamokose irgi nevengė pasnausti. Ir į vietinius konfliktus uoliai stengėsi nesivelti. Žinoma, ne visada tas išeidavo. Ar gali būti, kad obuolys nuo obels net psichologiniame lygyje netoli nurieda?..
- Tai va tiek gerų naujienų, - mėgavosi pica motina. - Kai Viktoras grįš į gimnaziją, perduok jam nuo manęs bučinuką.
- Pati ir perduok! - pasipiktino Jurga, taip tik praplatindama šypseną mamos veide.
- Aš mielai, kai tik bus koks nors tėvų susirinkimas. Juk bus, ar ne?
- Nieko apie tai negirdėjau. Jis net ne mano klasėje.

Jurga jau siekė antro picos gabalėlio, kai paradinės durys prasivėrė ir vidun žengė du pusamžiai vyrai, vilkintys lengvus sportinius rūbus.
- Laba diena, - kilstelėjo vienas iš jų – pliktelėjęs ir su tankiais ūsais – ranką prie ausies, atiduodamas pagarbą. - Vis dar viena namie, Jurga?.. O, ponia Varniene! Siurprizas, jūsų jau senokai nemačiau. Gal nuo šiol ir jūs mums instruktažus vesite?
- Laba diena, komisare, - išdainavo Jurgos mama. - Šiandien man laisvesnė diena, todėl aš čia. O jūs vis dar boksuojatės?
- Tenka, tenka. Tarnyba įpareigoja palaikyti formą, - vyras pakabino atsineštą Norfos maišelį rūbų kabykloje ir sutrikęs pasikrapštė pakaušį. - Ee... šita... Kol nepamiršau. Turime porą naujokų komisariate, kurie nori dziudo įgūdžius pasitobulinti. Maniau juos Jonui parodyti, bet juk jo ateinančią savaitę dar nebus, ar ne?
- Bijau, kad taip – nebus, - sudvejojo moteris. - Jeigu kas pasikeistų, aš paskambinsiu. O jeigu jūsų naujokai nenori laukti, tuomet aš pati galėčiau jiems po septintos vakaro skirti porą valandų.
- Matote, čia ir yra reikalas, - įrėmė rankas į šonus ūsuočius. - Vyriokai jauni ir durni dar. Jiems atrodo, kad tik vyrai gali juos tokių dalykų išmokyti. Jūs neįsižeiskit, bet... va su tokiais reikalų aš turiu. Policininkai su geru išsilavinimu ir lanksčia pasaulėžiūra tokie pat reti, kaip nacių povandeniniai laivai Baltijos jūroje.
- Aha, - Jurga pastebėjo, kaip motinos akys sužibo šaltu metalu. - Nieko tokio, komisare. Jūs jiems pameluokite, kad mano vyras namie, o jau aš juos priimsiu, išlankstysiu tą... pasaulėžiūrą.
- Taip, šitą dalyką tikrai reiktų lankstyti, - pasiglostė ūsus komisaras. - Nuo pirmadienio gal tada?
- Su malonumu, - nusišypsojo moteris.
- Tai tada puiku. Einu aš apšilti. O šita... gal jūs ir šiandien su mumis padirbėsite?
- Ne, šiandien tik pažiūrėsiu. Jurga, dukrele, eik susitvarkyk plaukus, kol laiko yra.
- Tuoj... - kramtė paskutinius kąsnius ši, jau nulipusi nuo baro.

- O, ir Miglė užsuko! Laba diena! - išgirdo Jurga ūsočiaus balsą ir grįžtelėjo į duris, vedančias į gyvenamąja pastato dalį. - Šiandien visos Varnų moterys pasirodė, kažkokia ypatinga diena matyt?
- Laba diena, komisare... - visai be ūpo sumurmėjo Miglė, vilkdama kojas baro link.
Motina krenkštelėjo, bet nieko nepasakė, išvydusi mėlynę dukters kaktoje.
Blondinė giliai atsiduso, apėjo mamą ir, ištraukusi iš balto maišelio stambią ledų porciją, ištiesė ją Jurgai, nunarinusi akis:
- Va... čia tau.
Jurga prisimerkusi žiūrėjo į seserį, bandydama išskaityti tas emocijas, kurias ši bandė nuslėpti. Ledai buvo ne patys mėgstamiausi. Turbūt anos rūšies šiandien jau nebeliko. Tačiau jaunėlė nepasivargino išsukti iš kelio, kad galėtų jai prisigerinti. Kas dedasi toje blondinės galvelėje?
- Gerai, - Jurga paėmė ledus, mesdama staigų žvilgsnį į tas pačias duris – ten stoviniavo Raselė, lūkuriuodama savo draugės. Jurgai nepatiko garbanės įsibrovimas į jos namus, tačiau nieko šiuo metu negalėjo padaryti. Ne jos svečias.
Sekundę padelsusi, ji čiuptelėjo Miglei už plaukų ir pasilenkė, švelniai paliesdama kakta sesers kaktą:
- Daugiau nepasikartos?
- Nepa... sikartos, - pralemeno Miglė.
- Gerai. Eik.
Blondinė nedrąsiai pakėlė akis į seserį, porą sekundžių abi žiūrėjo viena į kitą. Tada sumurmėjusi „labas, mama“, jaunėlė patraukė atgal.
Motina palydėjo ją smalsiu žvilgsniu.
- Ar aš ką nors turėčiau žinoti? - paklausė Jurgos.
- Nemanau, - atsiliepė ši.
- Tikiuosi, ta mėlynė – ne tavo darbas? Judvi gerai sutariate?
- Puikiai.
Matydama, kad motinos smalsumas jau tuoj peržengs ribas, Jurga nenoriai papasakojo, kas šiandien įvyko.
- Tu įsitikinusi, kad būtent tokios pamokos jai reikėjo? - suabejojo moteris. - O jeigu būtum suklydusi?
- Aš situaciją įvertinau tinkamai, - laižė ledus Jurga. - Be to, pora mėlynių jai nepakenks.
- Hm... - numykė mama. - Žiauri tu.
- Netiesa, - atsikirto Jurga. - Aš ją pamokiau su meile.

<<>>

Grįžusi į virtuvę, Miglė paslėpė likusias dvi ledų porcijas šaldiklio apatiniame stalčiuje, kur Jurga beveik netikrindavo. Pati nedrįso suvalgyti, gavusi jas iš Tomo, kaip ir buvo susitarę.
„Regis, šį kartą gerokai padauginau“ - galvojo, vesdama Raselę į savo kambarį. - „Jurga vis dar neatleido man, todėl artimiausią mėnesį geriau jos visai neerzinti. Prisijaukinsiu ją ledų porcijomis. Ačiū Dievui, Tomas šį kartą naudingai pasitarnavo... “

Staiga sustingo vietoje prisiminusi.
„Pala, taigi jis ruošiasi Jurgai meilės laišką įteikti“ - pašiurpo. - „Negana to, kad laiškas bus eiliuotas – tas kvailys garantuotai perdarys „Trakų pilį“, o jau tada Jurga kaipmat supras, kas už to slypi! Prakeiktas Maironis... “
- Tau viskas gerai? - nustebo Raselė, pastebėjusi perbalusį Miglės veidą.
- To... Tomas, kuris tavo klasėje... - sutratėjo susijaudinusi blondinė.
- Tomas? Taip, yra toks. O ką Tomas?
- Padėk man, Rasa! - Miglė įsikibo garbanei į rankovę. - Tas hobitas ruošiasi mano sesei meilės laišką įteikti. Jeigu rytoj pamatysi kokį nors popierių jo rankoje – padaryk ką nors, kad Jurga to negautų, gerai? Padarysi? Juk padarysi?!
- Ee... - gaudė minties galą Raselė, - o... okėj, pabandysiu, bet...
- Tai gerai, - iškvėpė Miglė. - Aš irgi padarysiu viską, kad jis daugiau laiškų niekada neberašytų. Būtų katastrofa.
- Bet, - atsargiai pratęsė mintį Rasa, - rytoj juk šeštadienis.
- Ak... Aišku, tada meilės laiškų medžioklė prasideda nuo pirmadienio! - pareiškė Miglė. - Antraip bus labai blogai.
- Tu kartais neperdedi?
- Ne, nemanau...
- Kas bus blogai? - paklausė Jurga nuo laiptų apačios, šukuodama plaukus. - Kur tu vėl įsivėlei?
- Su tavim tai jokiu būdu nesusiję, sese! - riktelėjo išprakaitavusi Miglė, stumdama Raselę į savo kambarį. - Mano asmeniniai reikalai, pati ir sutvarkysiu!

<<>>

Už lango jau temo, o gigantiškoje svetainėje blankiai švytėjo vos pora oranžinių švieselių, nutvieskiančių odinę sofą ir fotelį vidury kambario. Kiek tolėliau stovinčiame židinyje už grūdinto stiklo tingiai raitėsi liepsna, o priešais židinį ant kilimėlio knarkė didžiulis juodas rotveileris, papuoštas sidabriniu antkakliu. Jį visi vadino Čiobreliu, arba trumpiau – Čiobra. Pastarasis variantas juodam padarui netgi suteikė šiek tiek rūstumo, ko niekaip nesitikėtum iš pilno vardo. Tiesą sakant, Čiobrelis nebuvo itin agresyvus šuo. Iš visų šeimos narių jis labiausiai mylėjo Viktorą, tačiau šiuo metu šeimininko jau seniai nebuvo namie, todėl šuo liūdėjo. O kai liūdėjo, jis nieko daugiau nedarė, tik valgė dvigubai daugiau nei įprastai ir miegojo. Dar retsykiais išlįsdavo į lauką patręšti krūmų.
Austėja gulėjo išsipleikusi sofoje, užmetusi aprištą pėdą ant atlošo. Taip smarkiai kaip pirma jau nebeskaudėjo – šeimos gydytojas uždėjo kompresą ir liepė porą dienų pailsėti. Tiesą sakant, ji ir taip planavo pailsėti, nes savaitgalį nebuvo įmanoma ką nors padaryti. Reikėjo sulaukti pirmadienio, kai visi sąžiningi mokiniai išeina iš namų į mokyklas.
Deja, tą dieną ji neplanavo būti labai sąžininga. Nieko tokio, ne pirmą kartą pamokas praleidinėja...

Išgirdusi automobilio variklio gaudesį sužiuro į duris, laukdama tėvo pasirodymo. Kažkur kieme trinktelėjo mašinos durelės, sukaukšėjo bateliai į grindinį. Austėja pažino mamos žingsnius. Jeigu ten, šalia jos žingsniavo tėvas, tuomet jiedu tikrai susipykę – nesikalbėjo tarpusavyje, net nesibarė.
„Jau geriau jūs parėkautumėt vienas ant kito“ - atsiduso mintyse. - „Vis geriau nei tokia vimdanti tyla. “
Abiems įėjus į prieškambarį, Austėja nugirdo tik mamos šaltą „taip“. Tėvo balso nesigirdėjo – šis turbūt stengėsi su žmona kalbėti tyliai ir švelniai.
„Tikrai, susipykę“ - patvirtino pati sau.

Svetainės durims prasivėrus, ji dirstelėjo motinai į akis. Matė, kad ši susirūpinusi, netgi išsigandusi.
„Velnias, reikėjo tą prakeiktą koją nuleisti, o tai atrodau kaip invalidė“ - pagalvojo.
Olga uždarė duris ir lėtai prisiartino prie sofos. Čiobrelis pakėlė nuo letenų galvą, suvizgino stimburį, nusižiovavo ir vėl užknarkė. Moterys jam buvo tuščia vieta.

Austėja atsisėdo, padarydama motinai vietos. Ši porą sekundžių dar pastovėjo, tada įsitaisė šalia, giliai atsidusdama.
- Man viskas gerai, mam... - duktė neišlaikė pirmoji. - Be reikalo Valdą siuntei manęs paimti. Būčiau ir pati grįžusi. Gal kiek lėčiau su tokia koja, bet vis tiek...
Olga tylėjo, gręždama dukrą skvarbiomis, liūdnomis akimis.
- Bet ačiū, mam, - atsiduso Austėja, neatlaikiusi psichologinio spaudimo.
„Ir nežiūrėk į mane taip, aš jau ne maža“ - pagalvojo, pabandydama susibrukti kojas po savimi.
- Ką tu ten veikei? - pratarė Olga. - Tu bent žinai, kaip aš jaučiausi išgirdusi, kad tu dingai iš ryšio zonos kaip tik ten, kur Viktorą sužalojo?
- A... - užsikirto mergina, tik dabar suvokusi motinos požiūrio kampą. - Š... šūdas, mam, atleisk. Aš girdėjau skambutį, bet tuo metu... tą akimirką aš koviausi, tai negalėjau atsakyti. Daugiau nepasikartos, pažadu.
- Labai tikiuosi, kad nepasikartos, - dusliu balsu pratarė Olga. - Antraip kitą kartą aš nusiųsiu visus tavo tėvo vyrus su ginklais tvarkos daryti. Šį kartą tavo tėvas liepė nešaudyti - aš net susipykau su juo – kaip jis gali tavęs tiek nemylėti, kad draustų šaudyti?! Savo vaikų saugumas tam sušiktam mafijozui turėtų rūpėti labiausiai!
- Mam, - atsargiai pratarė Austėja. - Betgi tėtis manim pasitiki. Aš juk tailandietiško kikbokso juodą diržą turiu, nėra jau tiek daug žmonių, kurie man ką nors padarytų. Ir... šaudyti mokyklos teritorijoje? Tu rimtai?
- Aš buvau labai tavim susirūpinus, žinai! - pasipiktino moteris. - Juodas diržas? O kojai tada kas nutiko? Tik nesakyk, kad...
- Koją aš pati nikstelėjau,  - pakėlė balsą Austėja. - Nepataikiau nusileisti ant žemės, ot didelis daiktas! Per pratybas man buvo šonkaulį sulaužę – kodėl tada nieko šaudyti nesiuntei?
Olga garsiai iškvėpė, tvardydama karštą kraują. Staiga palinkusi čiupo Austėją ir prisitraukė, paguldydama ją sau ant kelių. Ši net apstulbo:
- Ma... mam?
- Patylėk! Leisk man bent truputį nusiraminti, nedėkinga mergiote!
Austėja gulėjo nekrutėdama, jausdama motinos rankas, glostančias jos galvą. Jautėsi siaubingai nepatogiai, lyg per prievartą įkišta į penkiametės kailį.
„Jinai gi šitaip brolį pasiguldžiusi glostydavo“ - prisiminė. - „Bet dabar Viktoro nėra, tai... pakentėsiu truputį, kol jai praeis“.
- Tavo tėvas nėra blogas, - sumurmėjo Olga. - Jeigu ne tas jo darbas, jis būtų idealus šeimos žmogus, puikus vyras. Aš jį ir dabar myliu... savotiškai. Tačiau jis vadovauja visai padugnių armijai, turi dar didesnį būrį priešų ir būtent dėl to tavo motina kasdien baiminasi dėl savo vaikų. Nepamenu, kada paskutinį kartą pasitaikė diena, kai nesijaudinau dėl judviejų saugumo. Ir nieko negaliu su tuo padaryti. Todėl nedrįsk man sakyti, jog mano rūpestis – menkniekis! Aš tave visgi iki trejų metų krūtimi maitinau!
„Kažkodėl šitą faktą aš mažiausiai norėčiau dabar girdėti“ - pagalvojo Austėja, nedrįsdama ką nors sakyti mamai.
Nejučia pažvelgė į šios suknelę ten, kur medžiagą buvo ištempusios krūtys.
- Juk tu negrįši į tą vietą, tiesa? - paklausė Olga, kilstelėdama kelius ir užmesdama vieną koją ant kitos. Rankomis prisitraukė dukters galvą, Austėja pasinėrė veidu į motinos krūtinę, labai trokšdama kuo greičiau ištrūkti iš tokios neįprastos pozos.
- Mffm...
- Ką? - glostė Austėjos galvą Olga.
- N... ne, negrįšiu, - pramurmėjo ji kaltu balsu.
Žinojo, kad grįš. Tačiau dabar reikėjo nuraminti šią moterį, suteikti jai tą labai trokštamą saugumo jausmą. Po velnių, nejau Viktoras irgi tokius dalykus kęsdavo? Mamyčiukas...
Olga sėdėjo atsipalaidavusi, viena ranka glostydama trumpus Austėjos plaukus, o ši skaičiavo sekundes, kvėpuodama į tarpą tarp šios krūtų.
- Ma... mam?
- Mm?
- Gal jau paleisi mane, baigiu uždusti...
Olga šyptelėjo, paleisdama dukters kaklą. Ši atsisėdo, tiesi it styga, atsargiai stengdamasi padidinti tarpą tarp judviejų.
„Jau maniau, ji tuoj užsigeis mane pamaitinti“ - pagalvojo išraudusi. - „Ačiū Dievui, bent tėvas atstumą išlaiko, nenori manęs paglostyti. “
- Mam, - pralemeno po minutės, - o tu su tėčiu... susitaikyk, gerai? Aš pakalbėsiu su juo dėl tų visų šeimos ir biznio dalykų.
- O tu iš kur žinai, dėl ko mes pykomės? - nustebo Olga.
- Išsiklausinėjau Valdo automobilyje, jis viską girdėjo.
Motina nustebusi nubraukė plaukų sruogą nuo veido, tada vėl nusišypsojo:
- Aš pasistengsiu, mieloji. O tu man savo telefono numerį palik ir nustatyk melodiją, kad žinotum tiksliai, kada aš skambinu, gerai?
- Ee... mam, o kam taip...
- Nes jeigu tu vėl neatsakysi į mano asmeninį skambutį, kitą kartą tave su sraigtasparniu greitojo reagavimo būrys namo pargabens, - blykstelėjo Olgos akys. - Todėl būk gera mergaitė – kad man nereikėtų tokių kraštutinių priemonių imtis.
- Gerai, tuojau pat, - atsiduso Austėja.
Motina pakilo nuo sofos, padėjo savo telefoną ant staliuko ir išėjo iš kambario, ketindama pagaliau pasikalbėti su ponu Jakobu kaip tikra žmona. Ir galbūt net susitaikyti.
Austėja garsiai atsiduso ir pagriebė telefoną, ketindama kuo greičiau atlikti tai, ką pažadėjo. Melodiją motinos numeriui pasirinko iš įrašytos Agileros dainos „Fighter“, dar dėl viso pikto išbandė, ar veikia.
Skambutis nuskambėjo iš tiesų agresyviai.
Dar kartą atsiduso ir susmuko sofoje, galvodama apie laukiantį pirmadienį.
Nors ir pažadėjo mamai, grįžti į gimnaziją visgi reikėjo. Liko nebaigti darbai ir tiems darbams reikėjo patikimos komandos.
Austėja išsirinko iš sąrašo numerį ir ėmė laukti atsakymo kitame ryšio gale. Ilgai netruko:
- Alioooo?..
- Sveikas, Edi, - pasakė mergina.
- Ka... kas čia skambina, blet?
- Tu nori pasakyti, kad neturi mano numerio savo telefone? - suurzgė Austėja. - Duodu tau tris sekundes susigaudyti.
Kitame ryšio gale kažkas sumykė veršio balsu. Subildėjo krintantys žurnalai.
- Bose, čia tu?..
- Būčiau dėkinga, jeigu vadintum vardu. Taip, tai aš. Man reikia dešimties kumščių pirmadieniui, devintai valandai ryto.
- Ee... ė... pakartok?
- Tu ką, apsinarkašinęs?! - pakėlė balsą Austėja. - Man atrodo, aš aiškiai pasakiau, kad jokių...
- Aš nevartoju! - pasišiaušė Edis.
- Tada ištrauk motinos papą iš burnos ir užsirašyk – dešimt geriausių kumščių pirmadieniui, devintai valandai ryto. Tegu susirenka prie...
Po galais, motina neapsidžiaugs, jeigu visi susirinks prie šių namų.
- Prie miesto bibliotekos, - apsisprendė Austėja. - Ir jokių ginklų su savimi.
- Kur?..
- Tu dar pasakyk, kad knygų neskaitai! - įsiuto mergina. - Biblioteka. Pats miesto vidurys. Išsiaiškink adresą internete. Ir kad man nė vienas nevėluotų!
- Palauk! - riktelėjo Edis. - Šitą... o... o ką mes ten veiksim susirinkę? Ką man chebrai perduoti?
- Pasakyk, kad važiuosim labai didelio zuikio gaudyti. Ir Edi – kartoju dar kartą – jokių ginklų! Supratai?



* Džiaugsmingai atiduodu tau savo kūną ir sielą. (žodžiai iš F. Sinatra dainos „Body and Soul“)