Jaunieji dar miega

Šlaite raudonos gėlės bylojo meilę miestui. Triukšmingai veikiančio motorolerio vairuotojas kurčnebylys su draugu gyvai dalinosi įspūdžiais. Žvejai rymojo krantinėje užhipnotizuoti upės tėkmės. Jaunas žvejys, ant grindinio patiesęs ką tik sugautą lydeką išdidžiai atrėmė Bėgančiojo žvilgsnį. Daili mergiukštė įžūliai vėrė jo prakaitu paplūdusias akis. Nuo šlapių marškinėlių gėlė krūtinę. Buvo ruduo ir nukritę lapai. Vandenys plukdė antis, motorines bei irklines valtis, baltą vestuvininkų laivą. Po vandeniu gyveno žuvys. Berniukas su raudona gėle atlape ir mergaitė balta suknele dūko krante, gaudydami vienas kitą bėgo žemyn stačiu Vilijos krantu, į kur atremtus pontonus tyliai daužė čiauškėdamos bangos. Pusamžiai vyrai šnekučiavosi, mindžiukuodami poromis arba stypsodami lyg sustingę po vieną - sekdami užmestas meškeres, šunis su jų šeimininkais. Aplenkdamas raudoną akmenį, bėglys mindo raudonais dažais ant suaižėjusio grindinio paskubomis nupieštus žodžius: S..... š t... ve m... iu! Pro neramiai paupiu bevaikštinėjantį, tamsiai mėlynai uniformuotą pareigūną (Už nugaros artėjantis sirenų aidas - gal traukti skenduolio..?) jis bėga savo kilometrus pro įsimylėjelius, per pageltusius alksnių lapus ant betoninio tako, jo ausyse skambant A. Rembo eilėms apie įsivaizduotą kelionę traukinio vagone su mylimaja, kai už lango nakties tamsa, kurioje vaiduoklių šešėliai. Pats sau, ant šios krantinės tarsi vaiduoklis, bėgantis per pilną mirties ženklų rudens vakaro siužetą.
Jo galvoje pasirodančios ir vėl pradingstančios minčių nuotrūpos: „išmokti ištverti, į panieką atsakyti gerumu, į šaltį – šiluma... Tai dovana? Stiprybė kęsti... Tikėti, kad tai, kas žeidžia, prieš Dabartį brendo kančioj...
Ir ruduo. Gelsvai rausvi ir žalsvi lapai. Darbai, kuriuos privalai padaryti, laukia... Giliau kvėpuoti, didinti tempą, bėgti per pavasario balas, vasaros kaitrą, žiemos sniegą...
Astralai suvedė juos kambaryje be paslapčių. Sėdėjo vienas šalia kito arti – bėgantysis su Pilkuoju tikrumo skelbėju. Nežiūrėdami vienas į kitą laukė... Niekas nestebino. Negalėjo stebinti, juk tai buvo paralelinis pasaulis, kur šis susitikimas įvyko be dalyvaujančių valios. Neišvengiamai, kaip pasekmė to, kas atsitiko esant kūnuose. Tuomet į kambarį įžengė Jaunieji. Tikrovėje galbūt net nenutuokdami apie savo kelionę. Tikrovėje jie tikriausiai tiesiog užmigo. Žvalūs, nors veiduose dar be to, kas su amžiumi iškentėta. Vaikinas atsisėdo šalia Liuditojo, toliau nuo Bėgančio, mergina jam at kelių. Pilkasis maloniai uždavė trumpą klausimą jaunajai. Ji drąsiai ir juokaudama atsakė, tada kreipėsi į Bėgantį. Bėgantysis kentėjo. Ji šypsojosi, vartodama grubią leksiką vis kartojo, mėgstanti vedžioti svetimus šunis - lyg šaipydamasi, lyg provokuodama... Bėgantysis mėgino atsakyti, bet staiga jo balsas ėmė trūkinėti, gargaliuoti. Dusdamas jis nesipriešino - susmuko tuo pat metu, kai kūne, kuris tuo metu bėgo per tiltą virš sraunaus upės intako, dėl sušalusių marškinėlių prasidėjusi liga, tarsi sprogimas, pasiuntė per kūną karščio bangą– Bėgantysis kažką nerišliai sušukęs lyg atsiliepdamas upei ir, užfiksavęs akimis skaičius rankiniame laikrodyje, nubėgo toliau, dar nežinodamas, jog susirgo.