Akmenų laivas (III)

Gotardas

Kitoje langelio pusėje atkakliai juoduoja nakties tamsa. Atrodo, kad rytas čionai niekada neateis ir Skaistė tegali spėlioti, kad tai greičiausiai įtemptas protas kaltas – tai jis ilgina subjektyvų laiką, skaičiuodamas kiekvieną išgyventą sekundę.
„Atrodo, kad rytas čionai niekada neateis“, - murma mintyse pavargusi, pamažu dairydamasi po patalpą, kurioje jau kaži kiek laiko tylu ir ramu. Padaras negrįžta. Galbūt ir jis ilsisi, suradęs ramų kampelį? Galbūt Skaistė jo iš tiesų pernelyg nedomino?
Pavargusi ji mielai padėtų galvą ant kelių ir užmigtų, įlindusi į kampą už pūslės. Miego verkiant reikia – jos dar laukia žygis namo. Dar reikia surasti Vilių. Daug darbo prieš akis. Ir ramybė šioje vietoje, nors ir persmelkta grėsmės nuojautos, tęsiasi gana ilgai.
Apsnūdusios Skaistės akys vangiai sumirksi. Už pūslės pakankamai šilta, ji sunkiai kovoja su snauduliu ir netrukus nė nepajunta, kaip kakta priliečia kelius ir protas pasineria į sapnų pasaulį. Po kiek laiko metalinis samtis išslysta iš rankos ir beveik be triukšmo nukrenta ant aslos.
Giliai įmigusi retsykiais sukrūpčioja, nors iš tiesų nesapnuoja jokių aiškių sapnų. Smegenys dirba savo darbą – tvarko dienos metu sukauptus įspūdžius, o jų tokia daugybė ir visi tokie neįprasti! Mergina inkšteli, skruostu nubraukdama samanas tarp akmenų, kurie dabar atstoja jai pagalvę. Kai yra mirtinai išvargusi, akmuo neatrodo toks kietas.

- - -

Moteriškas balsas, kalbantis nesuprantamus žodžius, kupinas nuostabos ir nemalonus ausiai – verksmingas, irzlus, žodžiai nuolat kapojami ir užbaigiami trumpu pukšėjimu. Ir balso savininkė dar bando kažką prisišaukti.
„Teresa, Teresaaaa!” – inkščia suspardyto šuns balsu.
Skaistė, galop supratusi, kad tai jai nesisapnuoja, atšlyja nuo samanotos sienos ir apsidairo, plėšydama voratinklius nuo akių. Akimirkos pakanka suvokti, kad patalpoje ji ne viena.
Prie atvirų durų neramiai dairosi mergina, kuri lyg ir kažkur jau matyta. Ne itin dailus veidas, išvagotas grimasų paliktų raukšlelių, bylojančių apie pomėgį padejuoti ir pavirkauti. Kiek pašiauštų, tamsių plaukų kupeta, regis, neskalbta visą amžinybę. Rūbai apskurę, nutrinti, daugybė lopų ant dar senesnių lopų. Raštai (jeigu ta purvina spalva kažkada buvo raštai) apsitrynę iki vos įžiūrimų dėmių, kuriuos nebent akylas restauratorius sugebėtų įskaityti. Ir visur raiščiai – ties alkūnėmis, ties pečiais. O pusiaują ji apsivyniojusi itin gausiai, lyg paprastas diržas nesugebėtų išlaikyti jo suveržto.
Visas nepažįstamosios dėmesys sutelktas į vakarykštę nuodėmę – suplėšytą lango plėvę su simboliais. Ji labai nepatenkinta, beveik pasiruošusi apsiverkti.
- Teresa! – vėl suinkščia.
Skaistei ta balso intonacija velniškai nepatinka, bet nepažįstamoji – pirmas gyvas žmogus, sutiktas šioje vietoje.
Merginai krustelėjus, verksnė ją kaipmat pastebi. Įsisiurbia akimis į viešnią ir truputį pražioja burną, spinduliuodama siaubingą sutrikimą. Tarsi Skaistė būtų ne tokia, kaip visi žmonės.
- Ė-hėėėj, Teresa! – išžagsi mergina šūksnį, nenuleisdama akių nuo viešnios. O tada, didžiulei merginos nuostabai, greitakalbe pažeria žodelių, kurių ji dar gyvenime nėra girdėjusi. Tik kažkuriuo sąmonės kampučiu Skaistė tariasi sugaunanti reikšmes iš skirtingų kalbų – rusų, lenkų, gal net vokiečių. Aiškiai ji suvokia viena – jeigu ir pašauktoji Teresė kalbės panašiai, ji nieko nesupras.

- - -

Tai, ką Verksnė (taip mintyse ją pakrikštija Skaistė) vadina Terese, yra sena, niauri moteriškė. Jos veidas kažkuo panašus į Verksnės – ne bruožais, ne giminystės saitais, o savo raukšlelių tikslingumu. Pirmosios veide tie menki ženklai byloja apie pomėgius dejuoti bei virkauti, o senės žymės šnabžda apie retsykiais prasiveržiantį pyktį, išdidumą bei pasipūtimą.
„Ne, negalvok apie tai iš anksto“ – ramina save Skaistė. – „Tu dar nieko iš tiesų nežinai, visiškai nieko... “
Senosios plaukai šviesiai pilki, vietomis išretėję, lygūs, skurdžiai nugulę ant beformio rūbo pečių. Ji panaši į statinaitę, šiek tiek papuoštą kažkada buvusia marga skepeta, juosiančia senės kaklą ir užsibaigiančia mazgu, primenančiu beformį gniužulą. Jeigu Verksnė savo rūbais tik dalina užuominas apie praeitį, tai Teresė atrodo lyg pati senovė - neabejotina ir nesvarstoma.
Abi moterys kalbasi tarpusavyje nesuprantama kalba, Verksnė laiko rankose sudraskytą langelio dangalą, tačiau ne dangalas dabar jų galvose. Jos vis nudelbia viešnią niauriais žvilgsniais. Abi moterys gana žemos, visa galva, jeigu ne daugiau, žemesnės už Skaistę.   Pasikeisdamos bando klausinėti šio bei to, tačiau keistų, maišytų žodžių lavina pradingsta į nebūtį. Kalba tarsi ir žadina kažką giliai viduje, bet galutinė reikšmė taip ir lieka šešėliuose.
- Aš jūsų tikrai nesuprantu, atleiskite... – atsiprašinėja Skaistė. Ir dar pakartoja tai rusiškai. Ir angliškai. Pakartotų ir lenkiškai, jeigu žinotų.
Moterys tik kraipo galvomis, jų žvilgsniai išduoda beviltišką bukumą.
Tada netekusi kantrybės  senė moja Verksnei kažką daryti. Iš žodžių srauto mergina tariasi suvokusi tik vieną vardą – Gotardas. Jis kartojamas ypač dažnai. Ir nors Verksnė spyriojasi bei ruošiasi sriūbauti be ašarų, senė nusisuka ir dingsta už durų. Jos piktas bambėjimas, regis, skirtas tik jai pačiai.
Verksnė trūkteli Skaistę už rankos ir sumurma žodį, kurį ši išsiverčia kaip „eime“. Jos abi palieka šiltą katilinę ir pakliūva į merginai jau pažįstamą koridorių aukštomis lubomis. Ji kiek išgąstingai apsidairo, tikėdamasi pamatyti skraidančią gyvatę, bet dabar, kuomet nėra viena, baimė ne tokia stipri.
Verksnei pravėrus duris, ji atšoka drebėdama. Šalto oro gūsis įsiskverbia vidun, išvėdindamas paskutinius šilumos likučius.
- Aš ten neisiu! – cypia Skaistė. – Jūs išprotėjote?! Į lauką? Aš juk beveik neapsirengusi!
Verksnės atsakymas visiškai nesuprantamas. Užtai ji greičiausiai supranta merginos protestą, tik mažne nepaiso jo – pastveria už rankos ir plačiu mostu išgrūda į kiemą. Akimirką Skaistei pasirodo, kad Verksnė nenormaliai stipri. Bet tada jos mintis pasiglemžia atsivėrusi panorama.
Lauke vis dar naktis.
- Vis dar naktis?! – gaudo orą pastėrusi Skaistė, delnais trindama pečius. – O kada bus rytas?!

Tačiau dvaro teritorija atrodo šiek tiek šviesesnė nei aną kartą. Ir danguje, nors šis tebėra juodas, smygso daugiau švytinčių properšų, šios tarsi nusileidusios žemiau. Daugiau spalvų, netgi šiek tiek daugiau šilumos akims.
Bet tik akims.
Verksnė baksteli Skaistei į šoną paskubėti. Ji veda viešnią laiptais žemyn. Belapiai krūmai, stirksantys laiptų aikštelių pakraščiuose, rodo aplūžusiomis sausomis šakomis į visas puses. Kaip ir medis, kuriuo mergina nusileido, jie be lašo gyvybės. Čia netgi žolės nėra, tik akmenų grindinys, akmenimis grįsti pakraščiai, akmeniniai laiptai. Ir pavieniai rieduliai.
Skaistė grįžteli į medį, pasilikusį toli už nugarų. Ten, šalia jo, spingso vienišas žibintas, šalia kurio stovi žmogus. Jis žiūri visai į kitą pusę ir jos nemato.
- Viliau! – išsprūsta Skaistei. – Viiiliauuu!
Verksnė sušnypščia kažką savo kalba, bet mergina jos negirdi – įgavusi jėgų ji jau skuba per vingrius laiptus į kalvą, prie savo krauju išteplioto medžio, kad pagaliau sutiktų savo Vilių. Kad pagaliau galėtų...
Nustebusi ir nusivylusi ji sustoja laiptų viršuje. Jos šūksnio pažadintas žmogus dėbso į ją įdėmiu žvilgsniu, tačiau tai ne Vilius. Nepažįstamas vyras, pasikabinęs ant nugaros plačiabrylę, sunkią skrybėlę, apsivilkęs panašiai kaip ir Verksnė ar Teresa – smarkiai nudrengtais, bet dar tebesilaikančiais rūbais. Jis atrodo savotiškai didingas, išdidus. Jo veide taip pat išryškėję ženklai, šiek tiek bylojantys apie charakterį.
Stipriai nusivylusi Skaistė žengia žingsnį atgal.
Vyras kažką jai sako, nenuleisdamas akių – matosi, kad jis nustebintas Skaistės pasirodymo. Tačiau mergina nieko nesupranta. Tik murma atsiprašymą, kuomet riešą suspaudžia šalti Verksnės pirštai ir ši Skaistę ima tempti jėga, nebeketindama paleisti.
Pats didžiausias pastatas, suręstas ant kalvos, vis dar be jokių gyvybės ženklų. Abiejų aukštų langai juodi it bedugniai šuliniai, Skaistė netgi susinepatogina įtarusi, kad iš tos tamsos ją stebi daugybė įdėmių žvilgsnių. Verksnė nelėtina žingsnio – laiko jos riešą suspaudusi, kad tik viešnia nenuklystų kur į šoną. Ir vis bamba panosėje, vis kažką niurzga nepatenkinta.
Laiptų viršuje atsiveria nedidelis kiemas, įrėmintas vos paaukštintais bortais iš akmenų ir sušalusio purvo. Kiemo pakraščiai kairėje ir dešinėje atitverti metaline tvora. Abiejose pusėse Skaistė įžiūri aukštus vartelius, be tikslo apraizgytus kažkokia viela. Viską nušviečia vienišas šviesos taškelis – blausus žibintas, paliktas prie durų ir dar skysti šviesos spindulėliai aukštybėse. Šalia žibinto, atremta į sieną kažko laukia aptriušusi šluota, daugiau daiktų čia nematyti.
Pastatas užtemusiais langais Skaistei pasirodo gana keistas. Tarsi būtų į krūvą suplakti keli stiliai – ji tariasi įžvelgusi gotikos bruožus, tačiau sienos atrodo pernelyg masyvios, o langai – arkiniai, kiek ištempti į plotį. Nei gotika, nei romanika. Kažkas per vidurį, lyg eksperimentas. Virš durų abi moteris įdėmiai stebi išsprogusios akmeninės galvos akys. Ji ten sumaniai įkomponuota tarp mūro akmenų, vietomis kiek aptrupėjusi, tačiau nepraradusi bruožų. Ko nepasakytum apie kitus veidus šalia durų. Skaistė suspėja suskaičiuoti septynis, kurių šeši nebeįskaitomi.
Tiesiai virš akmeninės galvos blankiai spindi gelsvas kvadratas, tarsi koks langelis. Skaistė neįsivaizduoja, kam jo ten galėtų reikėti, jai tik pasirodo, kad ten tokia pati odos skiautė, kokią ji neseniai suplėšė „katilinėje“. Na, bent jau labai panaši.
Verksnė pastumia duris ir šaukia į prieblandą:
- Jai, Barbora!
„Tikiuosi, ji mokės bent žodį lietuviškai“, - dingteli Skaistei. Ji ima trinti sustingusius pečius, pajutusi šilumos bangą iš tarpdurio.
Pagaliau paaiškėja, kodėl pastato langai tokie tamsūs – jie visi uždangstyti storais, dulkėtais audeklais, o kai kurie netgi užkalti lentomis. Viduje pakankamai šviesu, netgi šilta. Pirmiausia abi moterys patenka į erdvią priemenę. Čia pat laiptai veda į antrą aukštą - abipus priemenės po identišką laiptų aikštelę. Pakopos nuklotos nudrengtais, pilkais kilimais, turėklai mediniai, kai kur išlūžę. Pamestų lentelių vietose juoduoja švarplės, lyg išdaužyti senės dantys. Skaistė nusprendžia, kad į antrą aukštą čia niekas nevaikšto – jis visiškai neapšviestas virš laiptų.
Dešinėje ir kairėje, giliai įsodintos į sieną stūkso durys plačiausiomis staktomis, kokias tik Skaistei teko regėti.    Medis išraižytas nesudėtingu ornamentu, vaizduojančiu pasikartojančią didesnių bei mažesnių keturkampių seką. Galvos aukštyje stirkso metalinis kablys. Skaistei dingteli, kad jis greičiausiai skirtas žibintui.
Trinktelėjus durims, ji atsisuka atgal – Verksnės priemenėje nebematyti, ji išėjusi tvarkyti savo reikalų. Skaistė kurį laiką stovi vietoje, bijodama krustelėti, laukdama tos, kurią vadina Barbora. Tačiau laikas eina, o ausys nepagauna jokio garselio. Tik pavieniai krebždesiai, lyg besitrinančio medžio brakštelėjimas, laiptų pakopos girgždesys... Visi tie garsai tolimi, iš pastato gelmių.
Skaistė žvilgteli į šviesos ir šilumos šaltinį – kiek toliau, priemenės centre pakabintą odinę pūslę, jau matytą kitame pastate. Ši visiškai tokia pati – spinduliuoja gintarinę šviesą palengva pulsuodama. Ją raizgantys siūlai bei virvės pradingsta aukštai pastogėje virš antrojo aukšto. Žemiau pūslės, grindyse juoduoja didelis žiedas, apraizgytas mazgais. Nuo mįslingojo daikto į visas puses tįsta pavienės gijos, pradingsta sienų skylėse. Skaistei šis daiktas atrodo bene vienintelis, dėl kurio reikia mažiausiai kvaršinti galvą.
Šviesa ir šiluma... O kaipgi, pūslė jos geriausia draugė, ne kitaip.

- - -

Lūkuriuojant tyloje nežinia ko, vaizduotė greitai įsibėgėja ir ima timpčioti nervų galūnes. Skaistė nejučia apsuka vietoje keliolika ratų, nuo vienos laiptų aikštelės iki kitos. Jokia Barbora nesirodo, Verksnė net negalvoja grįžti ir mergina nejučia ima nekęsti judviejų.
Belaukdama ji kiek įdėmiau apžiūri priemenę ir aptinka, kad šioje vietoje yra daugiau durų. Dar pora jų slepiasi už laiptų aikštelių, o vienerios – už pūslės, priemenės gale. Visos vienodos, visos įrėmintos plačiomis, ornamentuotomis staktomis. O prie galinių netgi paliktas nedegantis žibintas.
- Ar čia yra kas nors? – neišlaikiusi šūkteli Skaistė.
Ir nejučia viduje susigūžia pajutusi, kaip nuo jos balso atmosfera pastato viduje tarsi sutirštėja. Skaistei ūmai pasivaidena, lyg visas pastatas dabar sustingęs klausytųsi ir patyliukais stebėtųsi nesuprantamos kalbos garsais.
Ar čia?
Yra?
Kas nors?..

Tolimas girgždesys tarsi nutyla per pusę.
Mergina žengia vieną žingsnį – basučių sukeltas aidas šiek tiek prasklaido nejaukią atmosferą. Skaistė nusprendžia nebelaukti – jeigu paslaptingoji Barbora iki šiol nepasirodė šioje vietoje, vadinasi, metas pačiai surasti ją.

Galinės priemenės durys pasirodo beesančios užrakintos. Metalinė rankena gaižiai cypteli lenkiama – ji nelankstyta jau daugel metų, sunkiai pasiduoda. Skaistė netikėdama pabando stumtelėti stipriau manydama, kad galbūt masyvioms durims reikia daugiau smarvės, tačiau netrukus palieka jas ramybėje ir žengia prie sekančių, pūslės dešinėje.
Šios prasiveria nesunkiai, nors nulenkti rankeną prireikia bene tiek pat pastangų. Skaistė kurį laiką stovi tarpduryje, bandydama pamatyti, kur ją nuves smalsumas. Tada žengia kelis žingsnius ir atsargiai uždaro duris sau už nugaros.
Kambarys, į kurį patenka - pakankamai didelis, atrodantis gana keistai. Jame yra ketverios durys - kiekvienos sienos viduryje po vienerias. Ir nė vieno lango. Patalpos viduryje stovi nedidelis medinis staliukas, virš kurio silpnai pulsuoja gintarinės spalvos skiautė, kokių Skaistė jau buvo prisižiūrėjusi. Kelios gijos, atsiskyrusios nuo skiautės, veda į palubę ir dingsta ten esančiame plyšyje. Skaistė neabejoja, kad jos veda tiesiai į pūslę. Nežinia, kodėl, bet tokia logika atrodo teisingiausia.
Virš skiautės matyti nukaręs nuo lubų didelis sietynas. Jis senai nebenaudojamas, visi blizgučiai apsivėlę ir seniausiai nustoję žibėti. Dabar sietynas tik prilaiko švytinčią skiautę, kuri atlieka visą darbą už jį.
Šalia staliuko, įsispaudęs į pilką kilimą stūkso tuščias medinis krėslas. Tie du daiktai vieninteliai užima patalpos vidurį. Kiek atokiau nuo jų, palei vieną sieną matyti plati aukšta lova, ant kurios suversti kažkokie skudurai. Kitame, dar tamsesniame kampe juoduoja krosnies anga. Platus kaminas apklijuotas melsvai glazūruotais kokliais – šie bene vieninteliai čia spindi šiokia tokia gyvybe. Prie vienų durų stovi komoda ir dvi kėdės. Skaistei iš kairės – didelė spinta kiek pūstais šonais. Ir viskas. Jokios gyvos dvasios, kurią būtų galima pavadinti Barbora.
Skaistė kiek pavaikštinėja, nužiūrinėdama daiktus, kovodama su smalsumu pažvelgti į komodos stalčių vidų ar pamatyti tai, kas už spintos durų. Kiek apsidairiusi, ji praveria duris šalia krosnies ir nemaloniai sustingsta, susidūrusi su tamsos siena.
Gintarinė skiautės šviesa vos išplešia iš juodumos lentas, kuriomis užkaltas koridoriaus langas. Į abi puses nuo durų – tik tamsa ir daugiau nieko.
Skaistė atsargiai uždaro duris ir nueina pabandyti kitų, šalia lovos. Šį kartą už jų tamsos nėra, tačiau vaizdas merginą smarkiai nustebina.
Naujas kambarys pasirodo beesąs vos ne identiškas prieš tai buvusiam. Keturios durys, po vienerias kiekvienoje sienoje. Staliukas, krėslas, lova, krosnis – visi daiktai tose pačiose vietose. Tik ant lovos nematyti suverstų skudurų.
- Na gerai, tu jau panašus į psichopatą, - murma ji, galvodama apie šių namų šeimininką.
Tada žengia prie komodos ir atveria dar vienerias duris.
Ir vėl patenka į tokį pat kambarį. Visi baldai išdėstyti skrupulingai vienodai, netgi dulkės juos nugulusios taip pat. Nustebusi Skaistė apeina patalpą ratu, šį kartą nesusilaiko – kiek praveria spintos duris, negalėdama atsispirti dilgsinčiam jausmui.
Drabužiai. Daugybė jų, susuktų į popierių, sukabintų kabyklose. Mergina timpteli vieną rankovę – ši išsiuvinėta blizgiais siūlais, stambioje metalinėje sagoje iškaltas vos įžiūrimas ornamentas, primenantis herbą.
Kažkur pastato gilumoje nuaidėjus priekaištingam girgždesiui, ji paleidžia rūbą ir skubiai uždaro spintą. Apsidairo po kambarį ir nejučia suvokia nebeprisimenanti, pro kurias duris įėjo.
Pravėrusi artimiausias vėl susiduria su tamsos siena. Koridorius...
Skaistė atsargiai žengia į priekį, apsidairo tamsoje, stengdamasi prijaukinti akis. Užnugaryje spingsinti gintarinė šviesa išblėsta už kelių žingsnių. Ji paliečia pirštais sieną, užčiuopia lango kraštą, tada žengia į priekį, ieškodama kokios nors kitos šviesos užuominos.
Silpnas girgždesys už nugaros netikėtai išauga iki garsaus cypimo – trinkteli durys, priversdamos krūptelėti. Skaistė akimirką keikiasi mintyse ir kramto lūpą, tada bando susikaupti ir nepasimesti.
Du žingsniai, trys... Langas pasilieka už nugaros. Priekyje silpnai švyti melsva dėmė, lyg siauras spindulėlis kažkur iš kairės. Dar vienas langas?
Prisiartinusi Skaistė uždengia šviesos plotelį delnu ir pajunta šiurkštų audeklą. Taip, tai langas, uždengtas skylėta medžiaga. Ji nekantriai timpteli kraštą, tačiau audeklas nepasiduoda – jis kažkuo pritvirtintas. Gal prikaltas?
Mergina įkiša pirštus į plyšį ir iš visų jėgų dryksteli. Medžiaga pasiduoda nesunkiai, skylė virsta pailgu plyšiu, kurį Skaistė kiek praplatina.
Už purvino stiklo juoduoja nakties tamsa, danguje švyti kelios pašvaistės, kurių Skaistė jau buvo prisižiūrėjusi pakankamai. Jų šviesoje ji aiškiai mato skardžio kraštą palei namo sieną, kur stūkso metalinė tvora, jau regėta prie pagrindinio įėjimo.   Ji visa apvelta sausais, belapiais vijokliais, galbūt net suakmenėjusiais nuo laiko. Ten taip pat matyti maži varteliai, kurių forma ir metaliniai ornamentai Skaistei sukelia nemalonų jausmą. Atrodo, nieko tuose išlankstymuose ypatingo, tačiau sąmonės kamputyje ji vis tiek jaučia nerimą.
Kažkur jau mačiau tai.
Už vartelių pilkuoja nedidelė aikštelė, užlinkstanti žemyn. Skaistė spėja, kad ten greičiausiai yra laiptai. Tačiau niekaip nepavyksta pamatyti, kas yra už skardžio krašto. Ta vieta tiesiog pernelyg žemai.
Ir stiklas pernelyg purvinas.
Atsidususi ji atsitraukia nuo lango, bet dar prilaiko audeklą, kad matytų koridorių.
Vos už kelių žingsnių pamato dar vienas duris ir patraukia prie jų. Praveria nesunkiai, o išvydusi tai, kas laukia už jų, tik atsidūsta.
Vėl menė, matyta gal jau pustuzinį kartų.
Suirzusi Skaistė sukanda dantis ir žengia tiesiai, pasiryžusi eiti tik tiesiai ir nesisukioti. Juk negali pastatas būti be galo ilgas ir turėti begalę identiškų kambarių.
Už sekančių durų  - vėl menė. Tokia pati. Skaistė nesidairo, ryžtingai pereina ją ir siekia rankenos.
Tamsa.
Nejaugi vėl koridorius?..
Ji apsidairo, bandydama suvokti išplanavimo logiką. Pasuka į kairę ir vėl išbando taktiką – eiti tik tiesiai.
Ir vėl papuola į tokią pat menę.
- Tu rimtai psichopatas, - murma Skaistė namų šeimininko adresu. Ir nulenkia kitų durų rankeną.
Už jų tamsus koridorius.
Nagi, po velniais, kur dingo priemenė?!
Susierzinusi Skaistė kramto lūpą ir jaučia, kad tuoj ims ašaroti. Velnias žino, kiek toli nusibastė nuo priemenės. Keli kambariai, tada koridorius... Ak, nereikėjo lįsti į koridorių!
Ji apsisuka ir apsidairo.
Ant lovos skudurų nematyti. Tai ne pirmasis kambarys. Be to, neaišku, kurioje pusėje jis liko, nes bevaikštant ratu pametė kryptį.
Mąstyk! Galvok!
Skaistė mąsto, trindama krumpliais kaktą. Pirmą kartą eiti tiesiai nepavyko. Ji išėjo iš tamsos ir pataikė į tamsą. Dabar vėlgi – ji pataikė į tamsą. O kas kitame gale?
Pasisukusi į priešpriešines duris, mergina jau ketina žengti atgal, tačiau sustoja, išvydusi tai, ko anksčiau ten nebuvo.
Tarpduryje sustingusi lūkuriuoja dar nematyta nedidukė mergina ir žiūri į Skaistę išplėtusi akis.

- - -

Ji ne tokia, kaip iki šiol matytos Verksnė ir senė Teresė. Abiejų moterų veiduose įsibrėžusios nemalonios raukšlės, tuo tarpu ši mergina, net ir turinti panašių žymių, atrodo gana draugiška, maloni. Smulkutė, pasišiaušusi, apsimuturiavusi gausiomis drapanomis, kiek platoka. Skaistė iš pradžių kiek išsigąsta, taip netikėtai ją išvydusi, tačiau netrukus apsidžiaugia.
- Barbora? – paklausia viltingai.
Ši dusyk linkteli ir kažko paklausia savo sunkia kalba. Jos balsas tylus, švelnus, be šaižių intonacijų.
- Atleisk, nesuprantu nė žodžio, - skėsteli rankomis Skaistė. – Aš ieškau savo draugo... Savo vyro – jo vardas Vilius. Gal matei jį?
Barboros veidas kiek apsiniaukia, bet tik akimirkai. Netrukus ji susijuokia ir mosteli Skaistei sekti jai iš paskos. Gestas lengvas, natūralus, suvokiamas iš karto be didesnių pastangų. Skaistė žengia mergaičiukei iš paskos.
Vos perėjusi sekantį (identišką) kambarį, Barbora atveria duris ir jos abi patenka į priemenę. Toks pokytis Skaistei atrodo vos ne kaip stebuklas. Tačiau stebuklas netrukus ir baigiasi. Jos palydovei pravėrus dar vienerias duris, jos vėl patenka į menę, kurios nebesinorėtų matyti. Tačiau šį kartą Skaistė nebesijaudina – Barbora aiškiai žino kelią.
Ir dar jos ausis pasiekia prislopintas garsas – kažkas visai netoliese verkia, stengdamasis pernelyg netriukšmauti. Gal net čia pat, už durų, kurias palydovė tyčia ignoruoja. Sprendžiant iš balso, tai moteris. Skaistė klausosi tylaus kūkčiojimo, kuris netrukus prityla, nutolsta, joms patekus į kitą patalpą. Čia jau baldai perstumdyti kiek kitaip, stalas su krėslu atitraukti į šalį. Barbora pasuka į kairę ir nedrąsiai pabeldžia į duris, šyptelėdama Skaistei. Akimirką viešnia girdi tik tolimą kūkčiojimą, tada dusliai girgžteli atitraukiamas baldas ir vyriškas balsas sududena nesuprantamus žodžius.
Barbora praveria duris ir mosteli Skaistei užeiti. O kadangi ši dvejoja, tai šmurkšteli pirma, rodydama pavyzdį.
Patalpa savo dydžiu panaši į visas iki šiol matytas, tik čia baldų ir daiktų nepalyginamai daugiau. Ir šviesos daugiau, sklindančios nuo didelio gelsvo skyvito palubėje. Gintariniai atspindžiai sutelkti į milžinišką rašomąjį stalą, apsuptą knygų rietuvių. Skaistė nužvelgia jau matytą komodą, lovą, krosnį, spintą... Tarp šių baldų dar yra knygų lentynų, verste užverstų storais, grubiai įrištais tomais, apšiurusiais nuo laiko.
Į Skaistę žiūri dvi niaurios, tamsios, įdėmios akys, beveik pasislėpusios po tankiais antakiais. Jų savininkas tūno už rašomojo stalo, pasisukęs kiek į šalį, kad matytų aiškiau rankraštį, laikomą dešinėje. Jo galva beplaukė, oda dėmėta, nuberta sausais, smulkiais šašais. Ausys atsikišusios į šalis, kairioji truputį pritrumpinta, lyg atkąsta.
Vyro nosis pakumpusi, jos forma ir nuleisti antakiai daro jį panašų į plėšrų paukštį, žiūrintį į grobį iš padilbų ir Skaistė pasijunta kiek nejaukiai, stebėdama žmogų, kuriam Barbora žemai nusilenkia. Vyro bruožai – ypač siauros, beveik pasislėpusios lūpos - byloja jį nesant labai malonų. Kaip ir visi kiti sutikti vietiniai, jis atrodo kiek nustebęs, išvydęs Skaistę. Tarsi pašaliniai čia būtų didžiulė retenybė.
- Laba diena... – linkteli Skaistė ir iš karto suabejoja, ar iš tiesų diena. Šioje vietoje, kaip ir kituose kambariuose, nėra langų.
Vyras kilsteli galvą aukščiau, išgirdęs jos balsą, kelis kartus sumirksi, lyg bandydamas atpažinti žodžius. Kelios ilgos sekundės tylos, tada jis padeda rankraštį ant stalo ir kreipiasi į viešnią. Vyro balsas gal ir nėra itin malonus, tačiau žodžius jis taria stebėtinai aiškiai, pabrėždamas kiekvieną tarpą tarp jų. Užduoda klausimą.
- Aš nesuprantu nė žodžio, atleiskite, - purto galvą Skaistė. Nejučia išsprūsta nusivylimo atodūsis. Ji jau beveik pasiruošusi pratrūkti ašaromis, tiek ilgai nesulaukdama jokios padorios pagalbos. Tačiau tik prikanda lūpą, ketindama ištverti dar šiek tiek.
Vyras įdėmiai stebi ją kurį laiką, tada sumurma panosėje.
Pažvelgęs į Barborą, jis parodo į knygų spintą ir taria kelis žodžius. Malonioji mergina prieina ir ištraukia nedidelę knygą, žvilgsniu pasitikrina, ar tikrai tą paėmė. Jiedu persimeta dar keliais žodžiais. Mergina paduoda knygą, nusilenkia ir netrukus Skaistė lieka viena su šiuo nepažįstamu žmogumi, jau suspėjusi pasiilgti Barboros, kuri vienintelė jai nusišypsojo.
Vyrui prabilus, ji vos krūpteli. Balsas nuskamba kiek garsiau nei įprastai. Kad ir ką jis sako, veido išraiška beveik nepasikeičia.
- Atleiskite, aš visiškai jūsų nesuprantu, - purto galvą mergina.
Plikis kilsteli antakius, sugerdamas ausimis jos žodžius.
- Nesu prantu, - pakartoja jis. – Prantu, ha!
- Nemanau, kad aš tai norėjau pasakyti, - be šypsenos pasišaipo Skaistė.
Vyras kažką jai suburbuliuoja, vartydamas rankose knygelę. Atvertęs kiek apžiūri ten esančius įrašus, tada pasižiūri į savo delną ir vėl pakelia akis į nusivylusią merginą. Tada plačiai mosteli ranka, išplėsdamas akis.
Skaistė instinktyviai atsilošia, pajutusi kažką tykštelint ant skruosto ir kaktos. Skubiai nubraukia atgalia ranka, žvilgtelėdama į riešą. Jis suteptas krauju, kaip ir jos veidas.
- Išprotėjote?!.. – išsprūsta merginai. Ji dėbteli į vyrą žudančiu žvilgsniu, tada ima valyti veidą, stengdamasi akimis surasti veidrodį, kad pamatytų save. Apimta staigaus pykčio ji atsitraukia toliau nuo stalo, stebima įdėmių akių.   Ką tik ją krauju aptaškęs vyras padeda knygelę ir patogiau atsilošia krėsle. Kilsteli delną prie lūpų, lyžteli žaizdą ir  pačepsi, lyg vertindamas skonį. Netaria nė žodžio, kai įnirtusi, ašarų nebevaldanti Skaistė trinkteli durimis, išbėgdama iš kambario.
Brūžindama skruostą, traukia ten, iš kur ją atvedė Barbora. Ir pačią merginą pamato, lūkuriuojančią prie vienos iš spintų. Niekaip neapleidžia šlykštus jausmas, kad ją užkrėtė kažkuo purvinu, pasibjaurėtinu. Ašaros dabar tik padeda – suvilgo odą ir delnai atrodo vis švaresni. Galų gale net mažą veidrodį pamato ir trumpam stabteli prie jo. Skruostas švarus, net įraudęs nuo prausimo. Tik kaktoje nežymus dryžis.
- Psichas prakeiktas... – murma pro sukąstus dantis.
Barbora kažko klausia, tačiau Skaistė beveik nekreipia dėmesio. Tik nudelbia merginos atspindį veidrodyje. Ten Barbora atrodo papilkėjusi, tarsi kokia šmėkla.
- Atstok, - sušnabžda daugiau sau.
Galop kakta nuvalyta, bet užkrato jausmas vis dar pakankamai stiprus. Iš galvos niekaip neišeina neperkandamas vyro poelgis. Ką jis tuo ketino pasiekti? Čia taip visi svečiai sutinkami?..
- Nes tu psichas, - sumurma lengviausią paaiškinimą. Ir trumpam nervingai užsimerkia, išgirdusi Barborą už nugaros kartojant klausimą. Toji mergina išties darosi įkyri.
Atsitokėjusi Skaistė grįžteli į ją visu kūnu. Nors ir neįsiklausė į Barboros žodžius, jai pasivaidena, kad suprato juos.
- Ką... ką tu pasakei? – sumikčioja nustebusi.
- Aš tik paklausiau, - nesmagiai šypteli mergina, - ar šeimininkas tau kažką bloga pasakė?
Žodžiai, aiškūs kaip krištolas. Apstulbusi Skaistė kurį laiką spokso Barborai į akis, tada pajunta besitvenkiančią naują pykčio bangą.
- O iš karto nebuvo galima lietuviškai kalbėti? – vos neįsikabina į pašnekovės petį. – Čia kas, kažkoks nesveikas išbandymas?!
Barbora nedrąsiai nusišypso.
- Atleisk, bet tu pati ką tik pradėjai kalbėti suprantamai.
Jos šypsena trūkčiojanti, lyg Barbora negalėtų apsispręsti, kokius jausmus rodyti.
- Tikriausiai šeimininkas tau kažką padarė, - šypteli kiek plačiau ir droviai nuleidžia akis.
Skaistė kiek kresteli galvą. Ji girdi žodžius, sklindančius iš merginos lūpų. Kažkuri sąmonės dalis suvokia, kad tie žodžiai kažkokie keisti, ne tokie jau lietuviški, prie kokių ji įpratusi. Bet reikšmė absoliučiai aiški. Jau ketinusi ištarti „ką čia kliedi? “, ji sustingsta pravira burna, negalėdama susigaudyti savyje. Nubrūžintą kaktos odą peršti, Skaistė pasišlykštėjusi prisimena užkrato pojūtį, kurį pajuto vos išvydusi kraują. Dabar nemalonus pojūtis vėl ima tvinksėti smilkiniuose.
- Jis jau toks, - tyliai sako Barbora. – Visada toks buvo.
- Kas?
- Šeimininkas. Gotardas. Jis labai daug žino. Bet nemėgsta švelnių žodžių.
Mergina vėl nedrąsiai šypteli ir dirsteli Skaistei į akis.
- O tu kuo vardu? Ir kaip čia patekai?
- Skaistė aš... Ir atėjau čionai ieškoti savo draugo. Viliaus. Jis...
Širdžiai pradėjus greičiau daužytis, ji suspaudžia delnais Barboros pečius.
- Mano draugas Vilius turėjo čionai ateiti! – įsisiurbia į pašnekovės akis, nors tam reikia gerokai pasilenkti. – Jis šviesiaplaukis, kaip ir aš. Turėjo čia pasirodyti, nes ėjo tuo pačiu urvu! Juk matėte jį, taip?
- Vilius... – sutrikusi Barbora purto galvą, - ne, jokio Viliaus. Tik tu.
- Bet jis TURĖJO čia ateiti!
Barbora truputį susiraukia, Skaistės pirštams gniaužiantis apie jos pečius. Ji žengia atgal.
- Juk sakau, - sako ji sausu balsu, - tu viena čia pašalinė. Jeigu būtų dar kažkas, žinočiau. Arba Njona žinotų, ji dažniausiai lauke būna.
- Njona?
- Tarnaitė. Aš ją žliumba vadinu, nes visą laiką dejuoja. Njona.
Barbora šypteli, bet naujasis šypsnys atrodo nevykęs.
„Verksnė“ – pagalvoja Skaistė.
- Tau reikia pasikalbėti su Gotardu, - sako Barbora. – Jeigu čia yra daugiau pašalinių, jis žinos.
- Su tuo seniu?! – užsiplieskia Skaistė, ūmai prisiminusi pasityčiojimą primenantį aptaškymą krauju.
- Su šeimininku, - staiga atšąla Barbora. – Ir geriau būk mandagi. Gotardas sunkiai atleidžia. Jis čia vyriausias, jis vienintelis, kuris leidžia svečiams pasilikti šioje vietoje. Pasakysi ką nors ne taip – išvarys. Nenorėk, kad išvarytų.
- Jis mane kraujais aptaškė!
Barbora kelis kartus sumirksi, tada nusuka žvilgsnį į šalį.
- Reiškia, taip reikėjo, - sako Skaistei. – Jis ne vaikas, kvailai nesielgia. Eik, pasikalbėk su juo. Aš palauksiu.

- - -

Kuomet Skaistė įžengia pro duris, vyras vis dar sėdi atsilošęs, laukdamas jos tarsi neišvengiamybės. Jo akys lėtai sujuda po tankiais antakiais, smigdamos į tikslą.
- Jau turėtum mane suprasti, - prataria jis ramiu balsu ir šį kartą Skaistei jis netgi nepasirodo nemalonus.
- Dabar suprantu, - atsiliepia ji.
- Aš esu Gotardas Kimantas Pacas, - tarsteli vyras. – Paprastai mane čia vadina šeimininku, arba tiesiog Gotardu. O kuo tu vardu?
- S... Skaistė.
Vienišas vardas nuskamba pernelyg menkai. Tačiau Skaistė susilaiko nesusigūžusi. Žvelgia į Gotardą iš viršaus, vis dar negalėdama pamiršti įžeidimo.
- Ką jūs man padarėte?
- Leidau tau suprasti mus. Neklausk, kaip.
Skaistė vos suspėja sulaikyti besiveržiantį „kaip“.
- Ar supranti, kad neturėtum čia būti? – klausia jos vyras.
- Man reikia surasti savo draugą Vilių. Jis čia turėjo ateiti pirmiau nei aš, - sako Skaistė.
- Gal ir turėjo, - kilsteli sunkų antakį Gotardas. – Bet kol kas matau tik tave. Tu bent nutuoki, kur patekai?
- Ne... Dar ne.
Vyras linkteli, subarbendamas pirštais į stalą.
- Taigi, kad ne. Labai seniai turėjome vieną svečią, panašų į tave. Irgi nežinojo, kur papuolė. Matyt, skylė anoje pusėje pernelyg žaviai atrodo, vis kas nors nosį įkiša. Laimė, kad retai.
- Man reikia surasti Vilių, - tarsteli Skaistė, stengdamasi nepaleisti temos.
Gotardas pakyla iš už stalo, paima rankraštį ir neša jį prie kitų knygų. Net atsistojęs jis visa galva žemesnis už Skaistę.
- Taip, ir kartu numirti, besilaikant už rankučių, - suburba jis pavargusiu balsu. – Mergaite, iš čia nėra išėjimo.
- N... negali būti, - suvirpa Skaistės balsas. – Aš juk atėjau čionai tuneliu! Vilius atėjo... Turėjo ateiti.
- Ir visgi, - grįžęs prie stalo klesteli į krėslą Gotardas, - iš čia nėra išėjimo. Aš jau nežinia kiek laiko bandau ir vis nepavyksta. Saulės ritualo metu atveriamos angos labai trumpalaikės, nepatikimos ir greitai užšąlančios. Neįmanoma iš čia išeiti.
Skaistė kurį laiką svirduliuoja nuo kojos ant kojos, negalėdama susitaikyti su Gotardo žodžiais. Ji net nesiruošia jais tikėti. Kol kas.
- Bet jūs galite man padėti surasti Vilių?
Kimus juokas trumpas ir sausas. Vyras žvelgia į ją beveik linksmu žvilgsniu.
- Ar tu manęs negirdi?   Nėra iš čia išėjimo, mergele! O lauke – amžinas šaltis. Jeigu tavo Vilius iki šiol nepasirodė, tai arba jis tunelyje užšalo, arba kažkur čia guli suledėjęs. Šioje vietoje net maisto nėra, kurį tu pajėgtum valgyti! Nė supuvusio obuolio! Viskas, ką aš dėl tavęs galiu padaryti – tai duoti tau kokį nors šiltesnį rūbą, kad galėtum lauke paieškoti savo draugo. Bet aš tau asmeniškai patarčiau padaryti taip, kaip paskutinis čia pakliuvęs svečias darė – šok nuo uolos į vandenį. Jis ledinis, mirsi per kelias akimirkas. Bent jau nesigaluosi kelias dienas badu!