Rytoj tau meluosiu

Jeigu pasaulis lekia kvadratu, o mano mintys kubu. Jeigu aš lašu lašais, o mano atspindys šalia - tyli. Tyli. Ir mano namai, už uždarytų durų tyli. Aš povelniais šaukiu, o juose vistiek tylu?!?!?! Kernagis dainavo Martinaičio dainą - ir galiausia, suvoki ką reiškia „tokia tyla, gyvybėn smelkias“. Ir verki, po velniais, verki. Be ašarų. Solidžiai, savąjam tone.
Pasaulis lekia, mano mintys lekia - ir nesusitinka... Rankom braižau ore schemas, kompozicijų, kurių niekada neteks tapyt. Dedu dėmes, skaičiuoju, kaip jos grįžta ir kartojasi. Vadinu ritmu, vadinu širdim...
Bet aš juk vėl ne apie tai. Aš vėl kišu spalvas. Vėl užversiu galvą ir medžių lają, nors ten nieko ir nebus. Pasaulis šalia manęs, rytoj po keturių dvidešimt. Mano rankose, o mano galva kažkur danguje, nors ten ir nieko nėra. Bet aš ieškau.
Aš apie tylą, aš apie jausmą, kai tylą šaukia. Aš apie beprotystę - svetimai savose akyse. Mano miela, miela, aš ryt tavo. Tik pasiimk ir neškis mane toliau nuo tikiuos cobalto dangaus.