Kišenė

Kišenės dugne randu
vandenyną,
pilną aukso sagų.
Mėnulio atbrailą
ir kabliuką lydekoms
traukti.

Kišenės dugne randu
mažą kūnelį,
balkšvą, bejėgį.
Pirštų galiukais čiuopiu
jo širdelę -
tvinksintį šaltą akmenuką.

Kišenės dugne randu
tavo ranką,
vidun mane traukiančią
į ankštą vienovę,
į sustingusią laiko
tėkmę.

Kišenės dugne randu
girnų giesmę
ir tylintį mažą
paukštuką.
Be sparnų ir be plunksnų,
paukštuką be žado,
be laisvės.

Kišenės dugne randu
savo akį,
suglumusią ir tartum skylėtą.
Randu savo vardus, siluetus
ir smiltis,
subyrėjusias mano dainas,
pėdsakus mirusius
vėjyj.