Skiriu Škido Respublikos Karalienei

Kodėl nerimsta man širdis,
Ko blaškos vis manoj krūtinėj,
Ką jaučia jos gelmių randai
Atrodo, jau seniai užgiję?
Kas drumsčia jos ramybę šventą
Kai viskas lyg ir neblogai,
Bet jeigu sužeista ji buvo,
Randai kraujuos jau amžinai.
Kiek dar ilgai jai lemta plakti,
Kiek skausmo ji dar iškentės,
Ar dar galės ji neapkęsti
Bjauraus to purvo iš šalies?
Ar dar ilgai taškysis purvas
Mat, blogis nugali tada,
Kai jokio gėrio nebelieka,
Tada širdy – tik tuštuma.
Ramybės aš šventos tetrokštu
Ir džiaugtis būtimi sava,
Tegu aplenkia tie – ištroškę,
Tegu netrukdo niekada.
Jiems kelias kitas yr nutiestas,
Nukreipk, galybe, juos į ten,
Į ten, iš kur daugiau negrįžtų
Tegu keliauja pragaran.