Prasto gyvenimas

Užmiesčio vienkiemyje gyveno Garniai. Pilkšvą dangaus pluoštą badė bažnyčios stogai, kurie ant delno patiesė mažas spalvotas dėžutes su rūkstančiais kaminais, suartus laukus ir ežerus miškų pakraščiuose.

Garnių sodyba buvo kukli. Įstiklintos verandos stogas ramstė suskeldėjusias kaimo trobos sienas, o beržų šešėliai švelniai glostė šiferiu dengtą pašiūrę. Aplinkui buvo nyku, pastaruoju metu saulė retai pasirodydavo, o rudens orai jau buvo pradėję velti aukštai pušyse kranksinčių varnėnų lizdus. Suartoje dirvoje po atviru dangum drugius vaikė vėjas, o kūdros vanduo neramiai teliuškavo akmenėtame krante.

Prastas Garnys buvo senas žmogus. Toks senas, jog didžiąją dalį vyriškų darbų už jį atlikdavo jo tamsiaplaukė dukra, o už puskilometrio gyvenantys kaimynai pastarojo nėra matę jau daugiau nei metus. Retkarčiais atklystantys vaikai jį vadindavo Prestu ir su jais jis kalbėdavosi savo gimtąja šnekta. Dukters būdas neleisdavo jiems susikalbėti kaimo tarme, nes pastarosios būta labai subtilios ir ausį rėžiančios, todėl dukra ir tėvas vienas kito kone nebegirdėjo. Ponas garnys kaskart tyčia laužydavo liežuvį dukters akivaizdoje.

Bėgant dienoms jis jautė; jautė liauno berželio lingavimą ir girdėjo sodrų varnėnų kranksėjimą kapinių pušyne. Jis jautė ir laukė – laukė savo paskutiniosios ir tarsi senas šuva lemtingą valandą pabrukęs uodegą, jis diena po dienos tūnojo tamsiuose trobos kambariuose. Rudenėjant žemė greitai temdavo, o dangus blyškiai švytėdavo virš purvinų trobos langinių.

Savaitės viduryje Prastas šienaudavo laukus. Tamsus šešėlis atropodavo trobos koridoriais, įlįsdavo į storus guminius kaliošus ir pasiėmęs dalgį mindavo per drėgną ir vandeningą žemę. Pro atvertus namų langus plaikstydavosi baltos užuolaidos. Kambariuose tvyrojo vėsa ir šaltis: jau dešimt metų šių namų sienos nejautė moteriško prisilietimo ir gėrė į save šaltą lauko erdvę. Girgždantys mediniai laiptai dar mena švelnias ponios Garnienės rankas ir rūpestingai iššveistą grindinį. Palangėse nutrupėję dažai krisdavo ant lininės staltiesės ir namuose stodavo tyla; juose nieko nebebuvo, išskyrus šaltą laikrodžio tiksėjimą ir asla slenkančius šešėlius.

Prastą su dukra siejo tik susvetimėjęs giminystės ryšys, o skyrė neapsakomas atstumas, apie kurį rašydavo tik senuose bibliotekų tomuose. Jie abu išlikdavo šalti vienas kitam ir vengdavo ilgesnio pokalbio ar buvimo kartu. Dukra nepašykštėdavo kandaus žodžio, o Prastas visa tai sugerdavo it kempinė; išėjus Garnienei užgeso vienintelis dar rusenęs jo gyvenimo žiburys. Tačiau dukrą jis vis tiek mylėjo – visa savo širdimi – ir dėl jos būtų padaręs bet ką, net jei vienintelis atlygis už tai būtų buvęs jos spjūvis į veidą.

Tądien debesys lėtai slinko pažeme, o šlapia žolė vijosi Prastui apie kojas. Traukdamas dalgio ašmenis iš kupstų žemėje jis galvojo apie dukters tąryt ištartus žodžius: „manęs šiąnakt nesišauk“. Tie žodžiai smigo giliai, giliau netgi už pustyklės nuaštrintus dalgio ašmenis. Prastas negalėjo žinoti ką jo dukra veikia tamsiomis rugsėjo naktimis. Jis buvo per senas ir per silpnas, kad galėtų sužiūrėti savo vaiką, o dukra jau buvo suaugusi moteris, todėl Prastas galėjo tik numanyti, ką subrendęs žmogus veikia kartu su triukšminga vyrų kompanija. Tačiau visa tai buvo tik naivioje Prasto galvoje ir infantiliam jo žvilgsniui teikė labai savotišką pasibjaurėjimą.

Diena slinko lėtai, o pušys kapinių pusėje kraipė savo šakas tai į vieną, tai į kitą pusę, tarsi negalėdamos apsispręsti, į kurią pusę visoms kartu linguoti.

Prastas buvo sumišęs; jis dvejojo. Tėviškas balsas jam liepė susirasti dukrą, kuomet naivusis Prastas vis kuždėjo: „Palauk... palauk... “. Taip jis svarstė visą popietę, kol galiausiai žali pamiškės krūmai tapo juodais siluetais po temstančiu dangumi. Artinosi vėlus vakaras ir tėvo širdis neramiai trankėsi krūtinėje. Ji niekada taip vėlai nedingdavo, jei ir bėgdavo iš namų, tai tik su triukšmu, o šį vakarą Prasto ausyse spengė tyla, kurią tik kartas nuo karto sudrumsdavo tylus lapų šnarėjimas.

Staiga jam suskaudo širdį. Metęs dalgį jis prisėdo ant šalimais stūksojusio kelmo ir pagalvojo apie močią. Apie ponią Garnienę. Jos balsas nuaidėjo skambių prisiminimų arkoje ir Prastas suprato, jog privalo grįžti į namus. Pušų šakos pavirto kaulėtais giltinės pirštais ir Prastas pajuto siaubingą baimę. Medžių šešėliai gaubė visą jo kūną, o miško tankmė ėmė skleisti bauginančius garsus. Iš rankų išslydo pustyklė ir Prastas sunkiais žingsniais pasileido namų link. Akyse ėmė šokinėti švieselės – tai buvo toliau gyvenančių kaimynų troboje degančios žvakės. Jų liepsna žaižaravo Prasto akyse ir lydėjo kelią namo.

Netrukus pasigirdo žmonių balsai. Tolumoje buvo girdėti vyriški šūkavimai; galiausiai didžiulėje erdvėje po dangum išryškėjo žodžių nuotrupos, fragmentai. Pušų šakos vis stipriau siūbavo vėjo judinamos.

Prastas keliaklupsčiaudamas parsitempė iki pašiūrės ir išvydo praviras namų duris. Stiklas languose buvo išdužęs, o langinės suskilusios. Užėjęs į vidų jis pamatė ant aslos pritrupėjusias baltų dažų nuotrupas. Prastas pakėlė nuo sienos nukritusį Garnienės portretą, atsiklaupė ir priglaudė jį prie krūtinės.

Tuo metu lauke buvo sumaištis. Vyrai nešė medinius įtvirtinimus ir garsiai šaukė, o Garnių dukra žvelgė į pirkios duris. Ji matė savo tėvą įbėgantį į vidų ir šaltu žvilgsniu iš toli glostė durų staktą. Bėgantys vyrai ją stūmė į šalį. Siautulingas vėjas darkė jos juodus plaukus ir per tvirtai sučiauptas lūpas nuriedėjo ašara.

Vyrai dėjo atramas po namo pamatais; kasdami griovį šalimais jie paleido gruntinį vandenį, kuris vis greičiau plovė žemę ir gilioje duobėje ketino praryti Garnių trobą. Aplinkui skambėjo netylantis alasas, žmonės šaukė visa gerkle, kol galiausiai visi vienu metu garsiai sušuko ir viską metę pasitraukė šalin. Troba akimirksniu įgriuvo į patvinusią duobę. Viršuje liko kyšoti tik palėpė ir mūrinis kaminas, į kurį ėmė brautis kylantis vanduo.

Žmonės nurimo, triukšmas nutilo; Garnių dukros plaukai tyliai plaikstėsi rudens vėjyje.