Stoviu aš kaip medis be šakų,
Pakirstas beveik iš pašaknų,
Liūdesy paskendęs taip giliai,
Kad ištvert galėčiau neilgai.
Kas šakas nukirto?
Kas šaknis pakirto?
Lapams sužaliuot nelemta,
Amžinai gedėti lemta.
Mintautėl, kitąkart biški pasistenk labiau ir gausis kūrinys fainiau. Iš šitokių eiliavimų išaugsi graitai, kai tik save atrasi, o ne bandysi atkartot, ką perskaitai...
O jei stipriau parašyti - taip kad rėžtų iki širdies gelmių lyg grandininkžnių pjūklu, įtaigingesnėmis ištraiškomis išliejant visą skausmą? Nes dabar nepajutau gedulo. 1
Fainas komentaras, Asmodeus Tacitus, prajuokinot. Bet tikrai, tas medis vis dar stovi ir dar retkarčiais pasijuokia (pagirgždena) savo stuomeniu. Matyt, stiprių genų, augalinčius, turi, kad nedakirto iki pabaigtuvių.