Tiltas.
Bėgau pirmyn. Iš po kojų nuolat slydo ta dalis, nuo kurios peršokdavau ant kitos. BIjojau. Nežmoniškai bijojau. Aš dar ennoriu įkristi..
Dar ne dabar!
Žmonės. .
Pilkas srautas veržėsi į kita tilto pusę.
Nejaugi nematot, jos nebėra! Ten liko tik bedugnė! Žmonės!
Šaukiau. Neišgirdo. Dar kartą. Jie manęs negirdėjo.. Nenorit, nereikia, įkrisit.
Įsidrasinau. Vis garsiau klykaudama strykčiojau tiltu.
Nebebijojau.
Jau nebešaukiau jiems, šaukiau sau.
Daug garsiau, nes savęs pati negirdėjau.
AUkštyn pirmyn.
Pirmyn aukštyn.
Kaip pamišusi veržiausi į priekį.
STOP!!!!!!!
Kojos lyg suakmenėjusios prilipo prie žemės. KLyksmo aidas įstrigo kažkur giliai...
Prieš mane stovėjo kažkas, kas išgirdo.
NIekas nebeturėjo girdėti!! tik aš!!
Norėjau bėgti pirmyn, bet kažkas neleido.
Pakėliau akis.
O.
NUstebau. JIs buvo juodas.
Visiškai nepilkas, bet juodas.
Tobulai juodas.
Liūdnos akys maloniai šypsojosi.
Buvo velniškai gėda, bet negalėjau atitraukti nuo jų akių.
Tos akys irgi buvo bedugnė. Tik ji man patiko. Kritau savo noru.
PIlkas srautas pradingo.
LIko tik Jis.
-Prisimeni mano svajonę? Norėčiau, kad joje būtum ir Tu.
Nežinau kodėl taip pasakiau.
Tu tylėjai.
Pakartojau.
VIs dar tylėjai.
-Aš vienas..
HIpnotizuojantis balsas...
NUoširdus, nedrąsus.
Jaučiau nenumaldoma norą prieiti arčiau, paimti Tave už rankos ir pasakyti, kad toks nesi.
Kažkas neleido.
Negalėjau pajudėti.
Suknistas tiltas.
-Tavo balsas idealus..
NUsišypsojai.
NIeko neatsakei.
Kažką išgirdau..
Muzika.
Virpantys gitaros akordai. Balsas.. Taip, tasi buvo tas pats balsas....
Užsimerkiau.
Jaučiau, kaip viduje kažkas sušilo.
----
Atsimerkiau.
Nebebuvo nieko.
Tas pats kambarys. Tas pats suknistas laikas.
Nereikėjo leisti sau atsimerkti.