pirmais rudenim šėlai
klijuoti ant šakų mėgindamas lapus
ir širsdavai stebėdamas, kad krenta
jų tiek daug, o tu tik vienas –
kiekvieną skaidrų rudenį paklaustas,
kodėl taip stengiesi sapnuoti
atsakai, kad taip slepi
byrėjimą pasaulio nuo savęs
paklaustas, kodėl raitaisi po dulksna
tartum sapnuodamas vijurką
atsakai, kad lyja ir kiekvieną lašą tau
taip skauda, skauda –
ir bandai iš paskutinių nepravirkti
nes dar lašelis ir
paskęsi – –
paskutiniam lapų kryty atsistojai tyliai
ir nusvirusiomis rankomis
išėjai
kur paskandintos pievos