Kodėl mes liūdim, kai ruduo ateina,
Kodėl nemėgstam džiaugtis vėsuma,
Ir, kažkodėl, vis zirziam ir dejuojam,
Kad šalta, kad tamsu, kad gūduma.
Pažvelkim į rudens didingą grožį,
Ir pamatykim jo šviesias spalvas,
Pasižiūrėkime į giedrą dangų,
Ir išsklaidykime mintis niūrias.
Išskleiskime mes šypseną džiaugsmingą,
Stebėkime, kaip ji užkrės kitus,
Šypsokimės, net jeigu kartais stinga
Tos laimės, kuri liejas per kraštus.
Išreikškime mes jausmą tą beribį,
Kuris vis liejas per kraštus,
Kuris vis skleidžiasi ir žydi,
Nes laimės jausmas – nuostabus.
Pakelkime mes taurę eliksyro,
Jaunystės gėrimo to nuostabaus,
Ir prisiminkime visus, kuriuos mes mylim,
Kuriems mes linkim žodžio nuoširdaus.