Sveikas, Ruduo,

Tave sveikina liūdintis iš sielvarto žmogelis,
Toks mažas ir kvailas,
Kad kiekviena tavo niūri diena
jam suteikia nesuprantamą džiugesį,
Nes jis sugeba įžvelgti rūkuose paskendusios dienos
didingą žavesį,
O iš po debesų tamsos matyti sklindančią
saulės šviesą,
žvaigždžių nušviestą spindintį paukščių taką...
Jis paima rašiklį mažą
Ir rašo nuostabius žodžius,
Kuriuos, deja, tik vienas jis ir tesupranta,
Nes žodžiai tie – tik menas – bet jis –
Toks gyvybiškai brangus, kad noris jį apglėbt
ir puoselėt, kaip vaiką mažą…
Tad, puoselėkit, plunksnos sesės, broliai,
Savus brangius kūrybinius vaisius!