Dilgėlių, kurios Jai grosto kaklą, pievoj...
Matosi tolstantis siluetas, blyškus kaip rytinė migla.
Ji bėga ir dabar, kaip ir visą gyvenimą,
Bėga nuo žmonių šlykštybės; tik ar pabėgs ---
Juk pati ilgą laiką vadinosi žmogum.
Turi vadintis ir dabar. Tik...
Praeities durys uždarytos; Jai liko tik paskutinis šokis.
Šokis su besileidžiančia saule dilgėlių pievoj.
Ar kada bandei vaikščioti dangumi?
Ir virš savęs matyti miškus, augalus, vandenynus...
Ar kada bijojai vienatvės vienumoj?
Ar gali džiaugtis vienatve stovint ant debesies?
Tolimas siluetas bandė užlipti snaigėmis į dangų;
Snaigių tyrumas neatlaikė juodų minčių svorio...
Ji bandė išskleisti sparnus...
Deja, juos nuplėšė angelai.
Ar žinai, koks jausmas apsitaškyti - skęsti - prigerti savo kraujyje?
Dilgėlių pieva - Jos ramybės namai.
Raudono skysčio upeliai susigėrė į drėgną juodžemį...
Subangavo dilgėlių pieva ir pasistiebė dar aukščiau dangaus...
Pirmas klausimas, ar galima tai pavadinti proza. Na, bet laikykim tai keistos vizualinės formos miniatiūra.
Tad pirma, kas kliūna ir yra - vizualinė forma. Pamenu, kai pradėjau rašyti, taip pat mėgau tokius "išdėstymus" ir pykau ant tų, kurie sakė, kad tokie išdėliojimai kūrinio nepagerina. O dabar ir pačiai kyla klausimas: "ką jie duoda?".
Antrasis klausimas, primenantis jaunystės klaidas - daugtaškiai ir "daugbrūkšniai". Per juos beveik nebesimato teksto. Įsitikinimas, kad jie privars skaitytoją dūsauti, man atrodo yra gana klaidingas, ypatingai, kai perliankiama lazda.
Apie patį tekstą. Man patiko dilgėlių pievos ir snaigių laiptų įvaizdžiai. Kraujo pataškymas atrodo gana nemotyvuotas ir paskatintas vien noro sukelti efektą (deja).
Be to egzistencinė tematika reikalauja nemenko "pasikaustymo", todėl pradžioje būtų prasminga pasitreniruoti su mažiau filosofiniais/ teologiniais klausimais. Galbūt išmėginti kažką su veikėjais ir siužetu - vien dėl kūrybinės treniruotės.
I