Dilgėlių pieva

Dilgėlių, kurios Jai grosto kaklą, pievoj...
Matosi tolstantis siluetas, blyškus kaip rytinė migla.
Ji bėga ir dabar, kaip ir visą gyvenimą,
Bėga nuo žmonių šlykštybės; tik ar pabėgs ---
Juk pati ilgą laiką vadinosi žmogum.
Turi vadintis ir dabar. Tik...
Praeities durys uždarytos; Jai liko tik paskutinis šokis.
Šokis su besileidžiančia saule dilgėlių pievoj.
Ar kada bandei vaikščioti dangumi?
Ir virš savęs matyti miškus, augalus, vandenynus...
Ar kada bijojai vienatvės vienumoj?
Ar gali džiaugtis vienatve stovint ant debesies?
Tolimas siluetas bandė užlipti snaigėmis į dangų;
Snaigių tyrumas neatlaikė juodų minčių svorio...
Ji bandė išskleisti sparnus...
Deja, juos nuplėšė angelai.
Ar žinai, koks jausmas apsitaškyti - skęsti - prigerti savo kraujyje?
Dilgėlių pieva - Jos ramybės namai.
Raudono skysčio upeliai susigėrė į drėgną juodžemį...
Subangavo dilgėlių pieva ir pasistiebė dar aukščiau dangaus...