Traukinys kitaip (1)

                                    Leidžiama netikėti

  Buvo laikas, kai matydamas išmėtytus popiergalius, dar lyg tikėjau, kad  verta prie jų užsidaryti it traukinio kupė. Pats traukinys galėtų net nejudėti, o vis tiek jausi, kaip žemai po tavimi bėgių sandūrose dunksi jo ratai. Žvilgtelėjęs pro langą irgi matai, kaip bėgdami atgal, keičiasi peizažai. Viskas natūralu, tikra ir nieko nėra, kas  butų tik  nuotraukose, tik atsiminimuose...
  Taigi mintis, pakeliauti tokiu traukiniu, atsirado jau sulaukus žilo plauko. Kur ten žilo! Atsirado dar vėliau, kuomet ant vieno iš popierėlių  buvo užrašyta: Pakeliui į — 75, taigi  laukiant tokio jubiliejaus ir tikintis,  kad jo  sulauksiu su šitaip įvardinta knygele. Dabar ši mintis beveik išblėso, bet kažkoks kipšulis vis dar pabaksnoja: nagi į  traukinį,  į  traukinį... Pasiskubink.
  — Ir dabar? — pasitikslina kažkas, sakykim tas trečiasis, tas iksas, kuris privertė visuomenę tikinti, kad ir sienos girdi.     
  — Deja, ir dabar, — atsiliepiu jam, o po minutėlės priduriu: 
  — Sakyčiau, kad dabar net skaudžiau.
— Nagi į  traukinį, į traukinį, — neužmiršta bakstelėti kipšulis. Ir nežinau,  atsitiktinumas taip, ar ne, bet mintyse atsimenu, kad lyg jau buvau išėjęs, važiavau, nes iš kur štai šitokia  atmintis.
Taip visuomet —
Kai kelyje
Kai sandūrose bėgių dunda ratai:
Sustok, Eilėrašti!
Mat, užmiršau kažką.
Bet kol, žmogau, yra galva
Užmiršti neturėtum.
Juolab, jog net manai,
Kad ši galva poeto.
Tegu nedidelio.
Tegu tik vietinės reikšmės,
Bet vis dėlto burnoj netuščia—
Putoja žodžiai it alus
Ir kelia girtuoklėlio triukšmą.
Ką užmiršai, sakyk!
Ar tik, kad rankos nenuplautos?
Kad širdį ėda maudulys?
Tas jausmas greitai dings.
Ramus keliauki į pasaulio kraštą,
Dėkodamas, kad veža traukinys.
Nebent pro langą
Mesk žodelį – „amen“,
Jog nemanytumei,
Kad galima sugrįžt.

  Bet tai ne svarbiausia. Užkeliu rankas ant stalo, paremiu žemyn linkstančią galvą ir kuo puikiausiai atsimenu, kad šiuos žodžius iškalbėjęs jis, taigi  Eilėraštis. Ir, beje, ne iš popieriau lapo, ne iš kažkur kitur užrašyto teksto, o iš savęs. Ir iškalbėjo juos savo balsu. Bet tuomet man irgi neatrodė, kad tai kažkas neįmanomo, kažkas iš sapno. Labiau nustebino kitas dalykas, būtent:
                        Tu – ką?
                        Išties traukinyje esu? — ir  sudejavau, kaip mažas  vaikas, pašaukdamas:
                        O mama! mama! maaaama!...
  Šį kartą patryniau akis, norėdamas pasitikrinti, ar nesapnuoju ir vėl išgirstu tą trečią:
  — Ne, ne. Tikrai — ne. Tačiau tikėti nebūtina...