Interviu su juodvarne (I)

- Labas vakaras, žiūrovai, šį malonų vakarą leidžiantys su mūsų kanalu.  Kaip ir kiekvieną vakarą garantuoju jums įdomias naujienas, intriguojančias istorijas, bei įtraukiančius pokalbius. Šįvakar ypatingai rekomenduoju neperjungti kanalo, nes studijoje turime pačią nepaprasčiausią viešnią per visą laidos istoriją. Ko gero imate spėlioti, kas čia tokia gali būti? Kas gali būti ypatingiau už Lady Gagą, kuri aną savaitę pamalonino mus savo pasirodymu ar Rihanną, atskleidusią tiek daug asmeninių paslaptėlių? – laidos vedėjas trumpam sustingo ir davė laiko žiūrovams paspėlioti. Tuomet paslaptingai prisimerkęs ir nutaisęs atitinkamą balso toną tęsė. – Net jei ir pasakyčiau jos vardą, ko gero vos vienas iš šimto atpažintų ją. Tačiau tai nereiškia, kad ji yra paprastesnė už mums gerai žinomas žvaigždutes! – pamojo pirštu vedėjas. – Toli gražu ne! Ji yra tikrai nepaprasta mergina. Ir tuojau patys tuo įsitikinsite. Garsiais plojimais pakvieskime į studiją Simoną Rūkštaitytę!

  Salėje visi ėmė nekantriai ploti, skatindami pasirodyti nematytą svečią. Plojo taip stipriai, lyg nuo to priklausytų ar ji pasirodys ar ne. Po kelių akimirkų pasirodė ir ji – Simona. Bet kas gi tai? Ar čia mergina? Jei mergina, tai kur ji? Nes žiūrovai tematė didžiulius, juodus sparnus ir paukščio uodegą, besivelkančią žeme, lyg ji būtų priedas prie sparnų. O gal ir yra priedas? Gal ir mergina, galbūt esanti tarp tų plunksnų, tėra priedas?

  Plunksnų tumulas spėriai priėjo prie vedėjo, visi užgniaužę kvapą stebėjo, kaip iš juodos uždangos išlenda laiba rankelė ir paspaudžia ranką vedėjui. Palyginus su vedėjo delnu, merginos plaštaka atrodė it saujelė beržo lapelių. Bet kas ant tų laibų pirštelių puikuojasi? Ogi ilgi, lenkti nagai! Lyg kokio žvėries!

  Ranka dingo už sparnų sienos, o vedėjas pasiūlė Simonai atsisėsti. Vėl visi stebėjosi, kaip ji atsisės su tokiais sparnais, kaip patogiai įsitaisys su tokia povo uodega? Plunksnų kamuolys menka rankute nubraukė uodegos plunksnas šonan, plumt ant sofutės ir sėdi. Tik dabar žiūrovai pamatė merginos laibas kojeles. Bet argi jos tokios laibos? Oi, tikrai ne! Dėl milžiniškų sparnų jos tokios atrodo. Iš tiesų jos ilgos ir raumeningos, lyg kokios bėgikės.

  Bet ko gi toji Simonėlė slepiasi už juodvarnio plunksnų? Kodėl nesirodo, jei jau drįso prieš kameras išlysti? Mergina niekur ir nesislėpė, tik žiūrovams taip atrodė, mat visi tik ir stebeilijosi į sparnus. Tik kai kamera parodė jos veidą, žiūrovai pagaliau atitoko pažvelgti į pačią merginą. Ir tikrai buvo į ką žiūrėti. Viešnia turėjo tokią tamsią odą, kad galėjai pamanyti ją esant juodaode, bet ne, bruožai Europietiški: smulki nosytė, siauros lūpytės, smulkus veidukas, geltonos akytės... Ir tikrai, akys geltonos, o jos vyzdžiai! Kaip katės! O jos figūra! Kaip vaiko – liesutė, be jokių iškilumų. Jei nebūtų pasakę, kad mergina, tai dabar visi būtų svarstę, ar moteris, ar vyras?

- Taigi, Simona, gyveni mažytėje, mažai kam pasaulyje žinomoje šalyje – Lietuvoje?
- Taip. – atsakė mergina ypatingai stipriu balsu. Niekas šitokio balso iš tokios trapios būtybės nesitikėjo.
- Iš Lietuvos atskridai savo ar lėktuvo sparnais? – paklausė vedėjas ir tuojau pat sukrizeno.
- Lėktuvo. – nusišypsojo mergina. Žiūrovai tikėjosi išvysti ką nors keisto: aštrias kaip vilko iltis, pageltusius dantis, bedantę burną ar kažką tokio, tačiau svečio dantys buvo niekuo neišsiskiriantys.
- O sparnus turi nuo gimimo ar...
- Ne, juos turiu tik metus. Nei vienas neįprastas bruožas nėra įgimtas.
- Tai iš kur visos tos keistenybės? Iš kur sparnai, nagai, tokios akys? – paklausė vedėjas taip, lyg bobutė klaustų kaimynės apie jos vyro meilužę. Tačiau bet kuris įžvalgesnis suprato, kad tas klausimas tebuvo tam, kad prašnekėtų Simona. Vedėjas tikrai žinojo atsakymą.
- Gal aš pradėsiu nuo pradžių, gerai? – paprašė mergina.
- Taip, taip, žinoma. – mostelėjo ranka vyras.
- Taigi, kai gimiau, buvau tokia pati kaip ir visi kūdikiai, niekas nė neįtarė, kad su manim galėtų būti kažkas negerai. Toks ramus laikotarpis tęsėsi ketverius metus. Po ketverių metų įvyko šioks toks nelaimingas atsitikimas. Tuo metu nemokėjau plaukti, o aš netyčia užtaikiau ant duobės ežere. Panirau po vandeniu ir po juo išbuvau mažiau, nei minutę, bet kaip vaikui tai buvo didelis laiko tarpas. Aš skendau, tačiau, kai jau nebeišgalėjau išlaikyti kvapo - įkvėpiau. Ir jūs net neįsivaizduojate kaip pasijutau, kai supratau, jog galiu kvėpuoti po vandeniu. Kai mane ištraukė iš vandens, tėvai pamatė tris poras žiaunų, įsitaisiusių ant mano kaklo.
- Ir turi jas iki šiolei?
- Taip, turiu.
- Galėtumei parodyti jas?
- Žinoma.
  Simona palenkė galvą į dešinę, nubraukė plaukus į šoną ir parodė tris rausvus brūkšnelius, lyg randelius, ant kaklo.
- Atrodo it kokie įdrėskimai.
- Kai būnu sausumoje, žiaunos užsiveria.
- O kaip atsirado sparnai? Taip pat kaip ir žiaunos?
- Leiskite tęsti.
- Žinoma, kalbėk.
- Tai va, po šio įvykio prasidėjo visokiausi tyrimai. Tąsėmės pusę metų. Nebuvo rasta priežastis kodėl taip nutiko, tik tai, kad žiaunos pilnai funkcionuojančios, susijungusios su vienomis iš pagrindinių arterijų ir venų. Žiaunos pilnai pakeičia plaučių darbą.
- Daugiau niekas nieko neišsiaiškino?
- Ne. Gal, jei būtumėme labiau domėjęsi, būtų radę tai, ką atradome po dviejų metų.
- Ir kas buvo atrasta?
- Žiaunos, kaip suprantate, man netrukdė gyventi, ypač kai jos atrodė it randai. – mergina nekreipė į klausimą dėmesio ir tęsė toliau. - Taigi, lyg viską ir pamiršusi gyvenau toliau. Tada įvyko kitas nutikimas. Kai buvau penkerių, mane užsivaikė didelis, piktas šuva. Aš buvau vaikas, taigi, bėgti greitai neįstengiau. Žinojau, kad jis mane pagriebs, prieš man peršokant tvorą. Ir tada vėl nutiko neįtikėtinas dalykas – tapau liesute, o mano kojos pailgėjo vos ne dvigubai, tapo stiprios, raumeningos. Kai įvyko ši transformacija – skuodžiau greitai it gepardas. Dėl to spėjau pabėgti nuo šuns.
- O ką jutai transformacijos metu? – paklausė vedėjas.
- Kuteno ir nemaloniai maudė visą kūną, bet tai truko trumpai ir buvau pernelyg išsigandusi, kad būčiau į šį diskomfortą atkreipusi dėmesį.
- Ir kaip reagavo tėvai, tave tokią išvydę?
- Jie manęs nepažino, tol kol įdėmiau neįsižiūrėjo ir neįsiklausė į mano balsą. Tačiau pas daktarus nevedė – buvo pernelyg pavargę nuo praeitų tyrinėjimų. Tačiau, kai man išaugo nagai, į tai neatkreipti dėmesio jie nebegalėjo.
- Kokios situacijos metu jie išaugo? – paklausė jis.
- Kai su kitais vaikais įsikoriau į medį. Aš netyčia slystelėjau ir labai išsigandau, jog nukrisiu. Tiesa, mano gyvybei niekas negrėsė – apačioje buvo šaka, į kurią slystant būčiau kojomis atsirėmusi ir iki žemės buvo ne taip jau toli. Tačiau nagai išdygo lyg iš niekur ir jais įsikibau į kamieną kaip kačiukas.
- Tada tėvai vėl vedė pas daktarus?
- Aha.
- Bet prieš sužinant, ką pasakė daktarai, norėčiau žiūrovams parodyti nuotraukas, kuriose esi prieš ir po „bėgiko“ trasnformacijos.

  Žiūrovai iš jaudulio ėmė tirtėti. Ir kaip gi ji atrodys? Ar pokytis bus labai matomas, kaip sparnuotoji ir sakė, o gal keistuolė tiesiog perdeda?

- Tačiau jos bus parodytos po trumpos reklamos. Būtinai likite su mūsų kanalu ir sužinosite visą neįtikėtiną Simonos istoriją!