Ponas Niekas

Prigrūstos gatvės pašvinkusių išmanėlių „aš juk žinau geriau“, nes piniginėj keli Basanavičiai guli, o pas tave, nupiepėli, vienas varganas banknotas, o ir ant to Darius ir Girėnas tupi. Ne, ant žemės pastarieji kaip ir priklauso, tos pačios ant kurios ir pats pėdas padėjęs esi. Tos pačios ant kurios voliotis tau ir vieta. Nereikia jam ir sakyti to, užtenka ir žvilgsnio. Kaip toje reklamoje - „iškalbingiau ir už tūkstantčius žodžių“, tik vietoje saldainio - tarp dviejų tamsių bei apžėlusių antakių pūpsančios akys, kurios vertinančiai tave nužiūri ir paskelbia verdiktą - „žeme ropok, o mano Basanavičiai ir dar Vydūnas suteikia man autoritetą. „
O aš ir negaliu prasižioti, ne, tikrai ne todėl, jog kalbos dovanos neturėčiau, tiesiog, aš juk niekas esu, šliaužiojantys nešneka, juos tik purvas supranta. Dar keli akmenukai ir jei pasiseka - asfaltas.
Einu toliau, keistų antakių savininkas nenori manęs ir matyt, o ką jau kalbėt apie jo klausos dovaną, kuri nenori į pasimatymą su maniške kalbos eiti. Žinoma, sąžinės pas jį nėra, einu nors ta vieta ir mano buvo, vėliavos neįsmeigiau, bet ką jau čia, atradėjai man nieko gero apart bulvių nedavė, tad autoritetais jų ir nelaikau.
Nauja vieta ganėtinai gera- siena atsirėmimui, patogumo dėlei ir turėklas esti jei atremti kažką reikėtų, šlapimo kvapas ir visai pakenčiamas - penkių žvaigždučių ne kitaip - vietelė ideali. Ir pasisek tu man taip! Na, va, atkulniuoja viena, kad girdisi jau ir už kampo. Nagi, nagi! Ir ką mes čia turim -  poniutė ne pėsčia, jos odinei piniginei jau ir kelis gerbiamus Vydūnus aptikti gali. Pasimuistau kiek, atpalaiduoju veido raumenis ir akių žvilgsnį nukreipiu į savo kiek purvinokas rankas, dar kart galvoje primenu sau tuos kelis žodžius ir nuriju seilę tikėdamasis, jog taip iškilmingesnis balsas taps ir ji mane išgirs. Ne, ne tuo primytyviu suvokimu išgirs, o išgirs tikrai, kad garsas nenueitų kiaurai, o patekęs pro ausies landą - ten ir pasiliktų.
Tad ir ji pažvelgė į mane. Suraukta nosis, tarsi ji įsivaizduotų mano kvapą, tarsi žmonių padermei aš nepriklausau, gyvūlys, ne kitaip, nevertas ir jos batelio kulniuko galo, nevertas ir jos žvilgsnio. Nusipelnęs šliaužiot, paskandinti sunkią galvą į purvą, panardinti ją ten kur ir vieta, o geriausia, jog jos ir neištraukčiau. Taip ir užstrigo manoji seilė pusiaukelyje nepavertusi mano balso iškilmingesniu. Apskritai nepavertusi jo niekuo, tik tyliu  nurijamos seilės garsu.

Apipudruotą nosį ji pridengia baltutėle ir išpuoselėta savo rankute taip, kad apsaugotų save nuo nemalonių jos uoslei kvapų. Žvilgsnis greitai palieka mano vienišą personą, kad nereikėtų toliau pasišlykštėjimo didinti ir nukaukši ji su savo batų kulniukų galais, kurių aš juk ir net nevertas.
Prastai šiandien, labai prastai. Taip ir slinko diena kartu nubėgusi su kailiniuota, ūsuotu, krokodilo odos batais (turiu pripažint, jog netikrais), blondine, kostiumuotu bei pavalgyti mėgstančiu. Ir nei vienas nepaklausė, nei vienas net ne stabtelėjo. Tiesiog pasižiūrėjo, jei tai galima vadinti žvilgsniu ir pabėgo.

O aš sedėjau. Ir vienas. Gal tik sienos ir tesuprastas.
Tačiau, mano laimei, tylūs žingsniai vėl pakuteno mano ausis. Smulki figūrėlė išlindo ir greitais žingsniai artėjo link manęs. Taip! Dabar man tikrai pasiseks, nes aš nelauksiu ir tai pasakysiu. Užmerkiu akis, seilę pirmos klasės reisu paleidžiu gerkle ir rėžiu:
- Prašau, sušelpkite...
Moteriškas sopranas atkerta:
- Ššš, niekas juk šnekėt nemoka.
Purvas.