Vėjo kvapas

Sonios mamytei pripažino sunkią ir keistą ligą, kuri gali pamažu atimti laimę ne tik jai, bet ir artimiausiems žmonėms. Gydytoja nepasakė tikslaus pavadinimo: ai, tie medicininiai terminai, tik baugina žmones — apibūdino plačiais rankų mostais, lūpų užrietimais, ištempimais, kramtymais, laižymais ir staigiais šuoliais kabineto pločiu ilgiu. Mamytė sėdėjo nuleidus galvą, nuolanki kaip šventoji, priimanti skirtą lemtį be jokio spurdėjimo. Tėvelis, atlydėjęs savo gėlelę, lakstė paskui gydytoją, raukė kaktą ir mušė kulnimis — išmuštruotas kareivis — vis įsitemdamas ir atiduodamas pagarbą. Ceremonija baiginėjosi, medikė diktavo vaistus mamytės gyvenimui, rašikliu smeigdama tėvelio krūtinę:
— Geras oras, geras maistas, geros emocijos, gražūs vaizdai. Žodžiu, pilieti, viskas, kas teigiama, — švystelėjo ant kėdės priešais mamytę, vartančią nubalusias plaštakas. Pradėjo rašyti kortelę. — Viską pasakiau. Ar aišku?
Nepakėlė galvos. Gydytoja. Mamytė irgi.
— A... Dar žalias megztukas. Ir dieną, ir naktį. Ir miegant, ir nemiegant. Išrašyčiau žalias akis, bet kur dėti tavo žydras? — niekinančiai dūrė pirštu tėvelio link.
Tėvelis tiesus, išsitempęs sustojo mamytei už nugaros, uždėjo nuo darbo išilgėjusius pirštus ant dvidešimt metų mylėtų pečių ir pūtė savo vidinį orą į jos pakaušį. Plaukai siūbavo tarsi skalbiniai vėjyje. Taip pastebėjo tėvelis ir susijuokė. Tyliai, džiugiai, it paršelis kriukt. Skalbinius vėjas visada išdžiovina ir iškvėpina. Vėjo kvapas nesulyginamas su niekuo. Ne kartą tėvelis bandė sugauti jį, uždaryti į buteliuką, užlipinti etiketę ir užpatentuoti kaip atradimą. Net Sonečką buvo įpratinęs lakstyti po laukus ir vaikytis vėjus. Jos kišenės visad skambėjo nuo mažų spalvotų buteliukų, kurių tėvelis pirkti važiavo į didelius miestus. Anksčiau į Kauną, Vilnių, pastarąjį kartą — į Paryžių, į Hemingvėjaus jaunystės miestą, kur daiktai kitokie, ir tėvelis labai tikėjo, kad Paryžius ir Hemingvėjus tikrai sugaus kvepiantį vėją. Bet Paryžius sugavo patį tėvelio centrą. Prisiminimas krustelėjo tame centre, kinkos virpt, skausmo grimasa brūkšt dantų emale — ilgi pirštai iki skausmo smigt į mamytės putlius petukus.
Tėvelis prilinko arčiau, pūstelėjo itin stiprų gūsį, tarsi vėjas žvėris, šėliojantis ir gaudantis grobį. Plaukai sugulė į šalis, išsitiesė baltas takelis pačiame viršugalvyje ir prajuokino tėvelį: prunkšt — kur toks siauras takelis benuves?
— Tau juokinga, pone Kukocki? — baltas chalatas susigarankščiavo, rašė toliau, bet per stipriai spaudžiamas šratinukas cypino popierių ir pjovė ausis. — Neužsidenk ausų, pone Kukocki. Privarei žmoną iki ligos, net žalio megztuko nesugebėjai nupirkti, dabar teks sėdėti, žiūrėti į akis ir rūpintis.
Daktarė, nepakeldama galvos, iš paniūrų užverstomis akimis, sugavo romantiškas melsvas kaip cigaretės dūmelis vyriškio lėliukes ir bandė jas sutraiškyti.
— Viskas. Galas tavo lakstymams, žmogau, — perverstos akys buvo baltos, palindę po kakta ir savaime baugino. — Tu — vaistas, nuo kurio tavo žmona pasveiks. Arba ne.

Sonia visą tą laiką stovėjo kabinete prie durų, prisišlapinus džinsus, ne iš baimės, ne, nespėjo ankstų rytą nubėgti į tualetą, mamytės liga trenkė kaip žaibas ir jiedu su tėveliu nedvejodami savo kūnus atidavė ne instinktams, bet pareigai. Sonia nerimavo. Ar mamytė nemirs? Taip staigiai kaip ir susirgo? Nedrįso paklausti: bijojo išgirsti atsakymą be pažadų. Prieš nelemtą rytą ir prieš žaibą, ir prieš ligą, praeity prieš pat dabartį, merginą ištiko daug naujų dalykų, ir ji viena nevaliojo jais džiaugtis, reikėjo mamytės, sugebančios didžiuotis savo dukrytės sėkmingais žingsneliais.
— Daktare, ar ji nemirs? — pagaliau paklausė. Matė — tėvelis vėl vaikosi vėjukus. — Ar gyvens mano mamytė?
Baltas chalatas virto žmogumi. Atitipeno prie aukštos merginos, palaidais šiek tiek padrikusiais plaukais, apkabino, pakštelėjo į smilkinį:
— Sonečka, vaikeli, mamai pavojus negresia, — ji ne tik gydytoja, ji ir krikšto motina, labai mylinti ir rūpestinga, dovanojanti merginai brangius pakabukus nuo pat užgimimo, kažin ar ji neužsismaugs nuo tų grandinių grandinėlių, jau net kaklą lenkiančių. — Nesigąsdink. Mokykis, toliau gyvenk savo dieneles. Vaistas — tavo tėvas. Jis ir stovės prie ligonės lovos.
— O ja ja, — mergina sukrutėjo, šlaunys brūkštelėjo, sugirgždėjo nuo deginančio skausmo, išsivadavo iš krikštamotės glėbio. — Taip blogai? Lovoj gulės?
Gydytoja vypt, sprigt tėveliui į pakaušį praeidama, sest prie stalo:
— Sonečka, neimk į širdį. Tau neturi rūpėti, važiuok į miestą, gyvenk. Viskas bus gerai: tėvelis gulės lovoj, mamytė tupinės apie jį ir sveiks. Ar supratai?

Sonečka važiavo į didmiestį, į savo gyvenimą, į mokslus, į meilę nerami ir netikra: tarsi papelijusi, tarsi apmusijusi, tokia visai niekuo neužtikrinta. Jeigu mamytė įsisirgs, jeigu tėvelis išlėks su vėjų kvapais, kaip bus su ja? Kas bus ji? Ar iš viso bus? Kas gali pasakyti, kas ji buvo, kada buvo ar yra? Autobuse neištvėrė: išlipo į kelią ir pasileido dideliu greičiu: greitis, tik greitis sutraiško abejones, baimes ir tai, ko tikrai neturi. Pralenkė pakelės medžius, susigūžusius namukus, dvi karves, žeme velkančias tešmenis, dangų, skrendantį lėktuve, zvimbiančius aukštų įtampų laidus, besiglaustančius aplink kregždes, žmonių kojas, pataikūniškai laižančias kates ir šunis. Kai tapo statiška, vėl pagalvojo apie mamytę. Dar labiau išsigando: aišku, jeigu mirs mamytė, mirs ir jos išgalvota dukrytė.
Sonia pasisuko namų link, įjungė visus įmanomus ir neįmanomus greičius ir, vėjams pumpuojant į nugarą, pasileido pas savo mamytę. Pas tikrą mamytę netikra dukrytė.

Važiuojant namo mamytė atsigavo: atsisegiojo tėvelio nupirktą žalią megztuką, griebė už vairo, girdi, per greitai, viskas per greitai, neįmanoma sugauti vaizdų:
— Vairuok, kaip geri rašytojai siužetą: lėtai, vos vos, — mamytė viską lygina tik su knygomis, gal kad nieko niekada neveikė, tik skaitė.
— Dar ko, — tėvelis iš karto užkaito, — tai einam pėsčiomis, kam dar ta mašina?
— Lėčiau lėčiau, viską reikia daryti lėčiau, — užsigulė ant vairo, krūtimi įspaudė signalą ir bandė uždaryti langą, kad vėjas nekutentų jos žmogaus intymių vietų. — Per tavo greitį ir vaikų nepasidarėm.
Mašina stabt. Tėvelis stykt, trinkt durelėmis, į priekį tekinom, neatsigręždamas, kratydamas nukarusį pilvuką.
Mamytė šalia jo su mašina, lėtai lėtai namų link.
— Tu toks juokingas, su tavim jokios knygos joks veikėjas nedraugautų. Net neurostenikas Raskolnikovas, — mamytė atsivertė juodą knygutę, pasidėjo ant vairo ir įniko skaityti.
Tėvelis bėgo ir duso, duso ir bėgo, nežinojo, kaip atsikirsti. Jis tose mamytės knygose nelabai. Ilgi pirštai įsikibo į vėją, tas kilst storuliuką ir krykštaujantį, plevenantį, mušantį rankomis, kojomis nuskraidino iki pat namų. Kiemely dribt ant žemės, paprašė savo draugo vėjo luktelti, pats į vidų, iš vidaus su raitytu miniatiūriniu žalsvu buteliuku, priklaupė ant kelio, užsimerkė ir laukė laukė, kol vėjas tarsi girtuoklis pūtė pūtė pūtė.
Laimingas, ilgais trigubais pirštais glostė save ir galvojo, kad tas kvepiantis vėjas — gal jis pats. Laisvas, neriboto greičio, linksmas, tikras. Be jokių mamyčių, be jokių dukryčių, be jokių baltų chalatų.
— Aš jau net ne žmogus, ne tai kad ne vėjas. Vaistas. Tabletė. Visų ryjama. Piliulė — slystanti išilgai gerklės, skersai stringanti žiotyse. Aš — gal net žvakutė, į kiekvieno užpakalį kišama, žalias megztukas mėtomas ant svetimų pečių.
Išėjo iš kiemo, užlipo ant kalnelio, palaukė vėjo, nusimetė drabužius ir atsidavė glamonėms.

Mamytę atvežė jaunas policininkas. Tiek jaunas, kad užsidengė akis, pamatęs nuogą vyriškį, riedantį nuo kalniuko. Gerai, kad mamytė moteris kaip reikiant, tėvelio nebijojo: nei nuogo, nei aprengto.
Ištraukė ranką iš policininko delno:
— Viskas, pareigūne. Mano Vaistas atsirita. Jis manim pasirūpins.
— Kas kas? Jūsų vyras?
Juokas moteriškei. Burną į delną: chi chi.
— Koks vyras? Tėvelis. Gydytoja Vasilisa parašė kaip tabletę, kaip ampuolytę, kaip terapiją.
Nuogas pririsnojo, norėjo pro šoną, bet pareigūnas išsižergė ant tako:
— Pilieti tėveli, jūsų mašina?
— Nu, pilieti policininke, — niekinančiai spyrė sulenktam šonui į žabtus.
— Ar žinot, kad jūsų žmona vairavo skaitydama „Pragarą“?
— Ji — ne žmona. Mamytė, — bėgo vietoje. — Iš kur man žinoti, ką ji kada skaito. Neturiu laiko sekioti jos akis.
Policininkas nepyko. Brūkštelėjo kvitą, įspraudė į sudaužytos mašinos šoną, išvažiavo.
Mamytė suėmė tėvelį už rankos ir šnekino kaip šunėką:
— Amsiukai, ciuciuliukai, undi undi paskui mamytę į lovytę. Papurensiu patalėlius, paskaitysiu knygulėlę apie mergužėlę, pakėlusią sijonėlį ir nuėjusią Letos upelyje pasimaudyti.
Storulis tėvelis stipriai pasipurtė, ištrūko ir bindzu bindzu priekyje, šaukė ją kaip katytę:
— Kic kic, mieloji, pašiurensiu kailinėlius, ilgais pirštais išrinksiu tavo gyvūnėlius, pakvėpinsiu vėjo stebuklėliais.
Susistumdė. Pradėjo rėkti vienas ant kito:
— Tu — ligonis. Aš — vaistas.
— Ne ne. Ligonis — tu. Aš — tai aš.
Tėvelis taip susipainiojo, kad pradėjo ratais bėgti aplink namą. Po dešimto apsukimo pasijuto visažiniu, pripuolė prie mamytės, mąsliai prisėdusios ant slenksčio ir baltomis rankomis, kyšančiomis iš žalio megztinio, glostančios čia ėjusių gyvenimų pėdas, pabučiavo į jos seną veidą, dar kartą į jauną šypseną ir džiūgaudamas pranešė:
— Tave vežėm pas daktarę. Su Sonia. Ankstų rytą žaibas tvykstelėjo pro užuolaidos tarpą, šokai iš lovos ir draskei sapnų sąsiuvinį, rėkdama: „vagys vagys vagys, gyvenimų vagys“, kai tas skuteliais išlėkė su vėju ir sukibo ant žaibo smaigalių, pačiupai ugnį ir įleidai į knygų sąsiuvinį, pats mačiau, kaip krito Živaga, apdegęs 80 procentų kūno, o Balkonskis sugriebęs mūsų Sonią už gerklės nusitempė į rūsį, — tėvelis glostė mamytės ausį, plaukais išmatavo savo mažylio ilgšio centimetrus — oho, dvidešimt penki, vėl paaugo, — mūsų dukrelė, drąsi mergaitė, apsigynė nuo to niekšo svetimšalio, šoko į liepsną ir savimi išviliojo visą pulką: net Zorbą ir Sinuhę.
— Dievulėliau, — mamytė pabalo, pagelto, papilkavo, — pasakyk, kad nieks nežuvo.
Vėjas pašiaušė tris tėvelio plaukus, prajukino, užlindęs į pažastį:
— Ne ne. Nieks nenukentėjo. Sušoko kam kur pakliuvo. Atsirinksi.
Mamytė atsistojo, apsikabino storuliuką:
— Tai va kaip čia. O aš galvoju vairuodama, kodėl niekuo nekalta Džeinė Eir Letos upėj plūduriuoja.
Abu susitarė: vieną savaitę mamytė — ligonė, kitą — tėvelis, trečią — Sonečka.
Jau iš anksto pagailėjo:
— Atsiliks mergaitė nuo mokslų, oi atsiliks.
Iš anksto ir pasidžiaugė:
— Ai, pasivys. Ne iš kelmo spirta, pasivys ir visus aplenks. Greita mūsų mergaitė.
— Į mane, — džiaugėsi tėvelis.
— Į tave, — pritarė net vėjas.

Tėvelis lupo bulves ir svaidė į kibirą, iki kraštų kupiną vandens: sukilę bangos liejosi ant neramių jo kojų.
— Dar vieną, dar vieną, dar vieną, — kikeno, sugalvojęs pietums išvirti žuvienės, žinojo, dideliam vandeny bulvės krykščia lydekom. — Visiems po žuvytę: mamytei, tėveliui, Sonečkai ir vėjukui. Užteks.
Metė peilį į braškančią nuo senumo laukinę kriaušę — sužvengė baltas žirgas ir šuoliais šuoliais, kalnai kloniai tik griebia tik griebia už šėlstančių kanopų, o žiežirbos sidabro žvynais ant nuluptų bulvių. Tėvelis jau ant žirgo, be balno, įsivyniojęs į karčius kaip į tinklą aplink pasaulį, gaudo mistralius, buranus, fenus, harmatanus, sirokus, tornadus. Vašingtone paleidžia žirgą į veją priešais vaikštinėjantį Garpą, pats užsuka į alinę, atsigaivina, Tokijuj kamikadzė įsisuka į abiejų plaukus ir uodegą, viską taip supainioja, sumazgo, kad tėvelis pradeda jausti žirgo kojas, žirgo jėgą, o pats žirgas užsėda ant jo kaklo ir žvengdamas muša kanopomis per šonus: greičiau greičiau greičiau, abu per Aziją, per sniegynus namų link.
— Dar neišvirei? — mamytė kepšt petį. — Kaip man sirgti, jei valgyt niekas neduoda?
Tėvelis nuvargęs nuo kelionės, ieškojo peilio — nerado. Pilvinis vėjas nešė kriaušės žiedlapius į išžiotus lydekų nasrus, tos prisiriję siautėjo, pliaukšėjo, kibiras siūbavo, šokinėjo. Sunervino mamytę, nusirengė žalią megztuką, tėveliui takšt takšt:
— Nu ir durnius. Kam tą kriaušę rūgpieniu apipylei? Ką valgysim su bulvėmis?
Tėvelis tapšnojo mamytei per išlinkusį šonkaulį, aną dieną, neapsikentęs širdies baladajimo, buvo net visai iššokęs, dukrelė norėjo prisilipdyti sau, mamytė neprieštaravo, tik jis neprarado sveiko proto. Kas vieno — tai ne kito. Atstatė seną tvarką.
Ruduo. Kriaušė pražydo.
— Nesuprantu, — stebėjosi jau ir tėvelis. — Gal čia ne kriaušė? A? Gal čia mūsų Sonečka su nuotakos rūbais?
Pliaukšt mamytė rankomis, žuvys pelekais į kibiro šonus pliaukšt:
— Gerai sakai. Pats laikas mūsų mergaitei tekėti.
— Matai, kaip viskas puikiai: ir mokslai, ir vestuvės, — tėvelio krūtinė kilojosi nuo pilvinio vėjo, įsisukusio į barzdą, iškvėpinusio ją Pirėnų armanjaku. — Apsirenk žalią megztuką ir eik, mano gėlele, ramiai sirk, aš viską sutvarkysiu: suruošiu vestuvių puotą su lydekomis, įdarytomis kalnų vėjais ir Perigorų trumais, su padažu, išsunktu iš tiesiaragių našlaičių ir troškintų figų, prišaukiančių vaisingumą. Eik sirk, nes tuoj krykštaus anūkėliai ir jau neturėsi laisvės ligoms.
Mamytė laiminga šypsojosi. Daktarės Vasilisos teisybė: niekas taip negydo, kaip geras žodis ir tikėjimas. Ateitim. Savo vaiku. Savim.
— Gerai tu sakai. Lekiu į lovą. Kai prigarmės pilni kampai anūkų, nebus laiko nė kvėpuoti, ką jau sirgti.

Mamytė stryktelėjo per septynis ratus atverstų knygų, išrikiuotų kapų principu: galva galva, kojos kojos, galva galva, išsitiesė grindyse įleistoje lovoje, užsimerkė, ištiesė dešinę ranką į kairę, ištiesė kairę ranką į dešinę: dvi knygos, atidarytos kaip brangenybių skrynutės, žiūrėjo į mamytės akis. Ėjo abiejomis vienu kartu. Mefistofelis sekiojo Skarletę, Skarletė papūtus lūpytes žvairavo į Harį Halerį, o Simoras užkandžiavo su Hansu Kastorpu. „Prisėsiu prie jų. Ką man veikti? “ — čiulpė pirštą mamytė.
— Kaip bananžuvės? — užvertė meniu ir įsispitrijo į Simoro perbalusį veidą.
Tyla.
Simoras šypsojosi. Hansas Kaspersas šypsojosi. Mamytė irzo.
— Kvailiai. Nenustebčiau, jei nusišautut.
Mostelėjo kelneriui:
— Pasodinkit mane kitur. Čia nemiela. Snobai. Džiovininkai, — su trenksmu atsistojo, atstačius krūtinę nusklendė prie vienišo vyriškio staliuko.
Retas Batleris, vos pamatęs mamytę, užsivedė kosėti, gniaužė baltą nosinę ir be perstojo kche kche kche.

Mamytė kvatojo. Jai Batlerio kosėjimas labai juokingas. Graužė kurapkos sparnelį ir koketiškai mirkčiojo:
— Retai, čia nuo kalnų oro. Jis išretina plaučius. Plaučiai pavirsta tinklais. Tinklai sugauna auksines žuvis. Žuvys išpildo norus. Ar turi didelių? — tikra išdykėlė, švyst kauliuku Retui Batleriui į nosį, ta ištįso į nykštuko, mamytė įsiuto, — nešvaistysiu laiko su visokiom šiokiom netokiom nosim, aš — ne piemenė.
Trenkė knygas į langą, stiklas džir džir, drugeliai pulkais plast ant mamytės, ant naujai nugriebtos knygutės, mamytė su jais plast plast virš Hario Halerio svaiguliuojančios galvos, kybur vybur prieš liūdnas akis, o Ana bėga ir bėga, traukinys dunksi artyn ir artyn, o Haris nė krust, žiūri į araukarijas ir nė negalvoja lėkti paskui Aną. Mamytei baisu. Mamytei baisu. Kam tai Anai žudytis? Ne tie laikai, ne ta meilė. Čiupo kitą knygutę, vos neverkdama maldavo: gelbėkit, gelbėkit, nereikia žiaurumo, kur tau, Adrianas ant žirgo, nieko nemato, tik savo pažo dailų kūnelį. Strykt iš lovos, strykt per langą, susigaudė vėjo draskomus lapus, Retą Batlerį stipriai suspaudė saujoje ir dusdama prašė ir prašė:
— Nenuleisk akių, laikyk rankas paruoštas, iš karto skambink 112, jei pastebėsi ką nors keisto, kalbėk, kalbėk ir kalbėk, neleisk Simorui nusišauti. Liežuviu sugauk kulką, gerai sukramtyk, nuryk, kraujas užvirs, įkaitins visas kūno dalis ir tada galėsi stoti į eilę varžyboms dėl mūsų Sonečkos rankos ir širdies.
Retas Batleris nepatenkintas, įžūliai akimis į mamytės akis:
— Nenoriu jokių Sonečkų. Duok Aną. Aistrą. Nuvesk prie geležinkelio, pulsiu kartu su ja po traukiniu.
— Kvaištelėjai? — mamytė suko pirštą į smilkinį, pasiekė pagumburį, pakasė kairį kampelį, reguliuojantį meilę, ištraukė pirštuką, aplaižė. — Ne. Jokių mirčių. Žaisim meiles. Tu su Sonečka, aš su tėveliu.
— Noriu Anos, — Retas pražilo kaip išsikleidus kriaušė, pabučiavo mamytei ranką. — Mes nežūsim. Mes su Ana gyvensim, ilgai ir laimingai.
— Gerai. Jei taip, gerai. Žiaurumo ir mirčių tai tikrai nereikia. Ne tie laikai. Palakstyk su ta, paskui grįžk pas Sonečką.
Mamytė susirado naują sąsiuvinuką, papūtė šratinuką, pašildė prie vidinės krūties pusės ir parašė:
„Retas Batleris įsimylėjo Aną. Jo aistra tokia tikra, kad nuvertė traukinį nuo bėgių ant netoliese stypsančio žioplio Vronskio, o pats Aną išsivežė į prerijas“.

Trečiojo rato knygutė šnypštė ir urzgė: mamytė niekaip negalėjo perversti puslapių. Sukliko: tėveli, tėveli, gelbėk.
Atlėkė. Kur jis tau neatlėks. Sugriebė nusitrynusią vilko šypseną, kumščiu kumčiu per veidą, šalia veido, per šešėlį: kaip negali apsispręsti per tiek laiko, kas tu kas tu kas tu, klykė, putojo tėvelis, pats susipainiojo, kas jis, ūūūūūū per visą kambario ilgį plotį aukštį, trinkt pasišokėjęs galva į lubas — prakeiktas dualizmas, visai supainiojo paprastą žmogų, vilkas draskė urzgiančios knygutės lapus ir kišo mamytei po žaliu megztuku.
— Neprasidėk nė su vienu. Taigi, per gaisrą čia viskas, per žaibą, gelbėdamiesi sušoko kas kur, viską supainiojo, išvarys tave iš proto.
— Va, ir manau, kad čia kažkas ne taip, daug įdomiau, — mamytė strikinėjo iš rato į ratą, ieškojo naujos knygutės.
Tėvelis niuktelėjo ją į guolį, nustūmė ratus nuo lovos, pats sukosi ratu, ieškojo mamytei vaisto:
— Va, — pagriebė vieną iš pirmo rato, antrą — iš antro, padėjo mamytei ant pilvo. — „Karalius Motiejukas“ ir „Panama labai graži“ tikrai tavęs negrauš.
Mamytė tik palietė baltais delniukais tigriuką ir meškį, tik paglostė Motiejuką ir pasveiko. Užmigo. Miegodama niekada neserga. Jokiomis ligomis. O pabudus į tą patį knygų sąsiuvinuką įrašė:
„Retas Batleris susitiko su don Chuanu, prisigaudė šiltų Zonda vėjų ant kalno sėdėdami, prisivalgė grybukų ir svajoja apie mūsų Sonečką“.
Nušveitė į kampą tėvelio atkištas knygutes: kas jai iš tų vaikiškų paistalų? Jai reikia surasti žentą. Aišku, mamytė ne naivuolė, neturėjo vilties, kad pavyks iš pirmų penkių kartų. Bet reikia bandyti. Bandyti.
Padarė iš savęs ratą knygų ratuose ir šnypštė nepatenkinta:
— Kokie visi nevykėliai. Kokie lepšiai. Kokie skystimai.
Į sąsiuvinuką įrašė: Judžinas Vilta, Somsas Forsaitas, Eugenijus Bazarovas, Andrejus Balkonskis, Sinuhė, Jurijus Andrejevičius Živaga. Šiaip tai visi silpnų nervų.
Mamytė graužė šratinuką, raukydamasi kraipė galvą, vėl parašė:
Visi defektuoti. Tarp pagrindinių veikėjų nėra tinkamų Sonečkai. Nei niekšai, nei šventieji. Nesuprasi. Ieškoti tarp šalutinių.
Šalutinių pabraukė raudonai.
Šliaužė ratu iš rato į ratą, iš knygos į knygą. Net su lupa ieškojo antraeilio žento.

Tėvelis sustabdė jos šliužinėjimus, vėl pakišo meškiuką ir tigrį, užsagstė žalią megztuką, papūtė į seno veido jauną šypseną, paplojo per savo išsipūtusį pilvą:
— Oi tai privalgiau, oi tai skani lydekinė, dabar jau lekiu į darbelį, pamiklinti pirštelių.
Mamytė į ašaras: kaip jai vienai sirgti? Kam jai sirgti, jei nevalgius?
— O kodėl tu nevalgius? — tėvelis išsižiojo iš nuostabos. — Kodėl, mano gėlyte?
— Kodėl kodėl? Visus drugelius vėjai sudraskė, ką man valgyti?
Tėvelis trukt petimi:
— Teisybė. Pats girdėjau drikt drikt priešpiet ir popiet, drugeliai krito kaip pašauti lėktuvai, — pakramtė ilgiausią pirštą, vis žvilgčiodamas į laikroduką, užsiaugintą kaip nagą. — Liko viena bulvė ir rūgpienio ant kriaušės. Ar nori?
— Dar klausi.
— Tai einam. Atsisėsi po kriauše, atsikąsi bulvės, išsižiosi, o rūgpienis kapt kapt į mamytės burnytę.
Chi chi abu. Harmoningas tas jų gyvenimas.
Mamytė apsigalvojo: bulvės neėmė, į saują suspaudė metro ilgio lydeką, sidabriniais žvynais, kad ir virtais, vis tiek sidabriniais, atsigulė ant nugaros, leido pilviniam vėjui slysti po suknele, pamerkė viršūnėje sėdinčiam ir fleita grojančiam Kukockiui, laižėsi ant lūpų lašantį rudens baltą žydėjimą.
— Skanu. Oi, kaip skanu, — dejavo palaimingai.
Tėvelis negirdėjo savo gėlelės dejonių: tekinas, įjungęs didžiausią greitį lėkė į darbą katyne, skaičiuoti utėlytes katyčių galvytėse.
Greitis gerai. Viską išvalo ir sutraiško, kas netikra. Bet šį kartą greitis negerai: vienas greitis atsimušė į kitą greitį. Tėvelis į dukrelę. Dukrelė į tėvelį. Abu susiliejo, išsilydė, sustingo, išsiskyrė ir vėl kiekvienas savo kryptimi. Nespėjo net pasisveikinti ir atsisveikinti.

Sonečka atsigulė šalia mamytės po kriauše, aptūpta baltų kačių, pabučiavo lydekos galvą, suinkštė:
— Mamyte. Mamyte. Aš mirštu iš meilės.
Mamytė strykt, dukrytę už plaukų:
— Kaip tai? Jau?
— Jau. Atidaviau ir galvą, ir širdį.
— Galvą? Išprotėjai? Galvos niekam nedalyk. Senatvei taupyk.
— Sakai? Taupyti? — Sonečka įsliuogė į kriaušę, sušuko ant viso pasaulio: smegenėlės kaip balti debesėliai visu greičiu zvimbt sugrįžo ir zvimbt į atidarytą mergaitės kaukolytę. Kakšt — užtrenkė, užkabino spynutę, užrakino. Strikt šalia mamytės, glust prie šono. — Ar dabar gerai? Negaliu be tavęs gyventi. Nežinau, kaip mylėti.
— Tik širdimi. Tik širdimi. Niekuo daugiau. Širdis išgydoma, jeigu kas ne taip. Pagaliau persodinama, jeigu visai nusimyli, — glostė dukrytės rūgpieniu apkritusią galvelę ir ramino. — Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Mamytė išrinks tau meilės objektą. Subjektas mokysis mylėti objektą. Paskui atsiras objektyvių subjektukų.
Sonečka pradėjo grabinėtis apie smegenų spynelę:
— Mamyte, mamyte aš jau myliu. Net du. Tau nereikia vargti ir ieškoti. Tu gali lakstyti paskui tėvelį.
— Dar ko. Jau geriau šausiu į Ameriką, pas Retą Batlerį ar pas Karleonę. O kas taviškiai? Ar normalūs?
Dukrytė juokėsi. Dukrytė juokėsi. Nulenkus galvelę, atsegdama užsegdama palaidinės žalias sagutes:
— Spėk, — juokėsi viena, juokėsi kita, drugeliai būriais tūpė į moterų plaukus, vėjai medžiotojai be paliovos trututu pyškino ryškiaspalvius.
Mamytė mąstė. Mąstė ir mąstė. Ėjo patvoriu, mojavo žaliu megztiniu, skaičiavo strypus ir mąstė. Analizavo, sintezavo.
— Ar geresnis negu Retas Batleris? — staigiai pasisuko į dukrytę, pasimovusią ant tvoros vietoj ąsočio, tas iš karto trinkt ir sudužo.
— Ar sėkmingesnis negu Judžinas?
Sonečka varnėnu ant kriaušės šakos švilpt švilpt:
— Tas seksomanas dailininkas?
— Ar protingesnis negu Somsas? — mamytės plaukai įsivėlė į voratinklį, liko kuokštas voro čiuptuvuose, net nelaukus atsakymo, suprato, kad nepataikė. — Tai gal Bazarovas?
— Mamyte, mamyte, nejuokauk taip žiauriai, — suposi Sonečka tarp baltų kačių ant kriaušės ploniausių šakučių ir rietė uodegą. — Negi neatspėsi? Patys geriausi, įdomiausi, patys lemtingiausi.
— Kic kic kic, — pašaukė savo dukrytę, suėmė į glėbį, paglostė pagal plauką, prieš plauką, — Žinau, vaikeli, tikrai žinau, kitaip, ar aš būčiau tavo mamytė?
Katytė murkė, letenėlę kišo į mamytės ausį, į nosį, į lūpas. Murkė. Murkė. Abi.
— Andrejus. Žinau — tai jis.
Miau. Strikt iš glėbio. Mergaitė su drugeliais galvoj timpt mamytės žalią megztuką.
— Koks dar Andrejus?
— Taigi, tas pats — Balkonskis. Jautrus. Gražus. Vyriškas. Ne paslaptis — gero kraujo ir pinigo.
Sonečka pravirko: suprato, nuvylė savo gerąją mamytę.
— Tu dėl manęs ašaroji? — dabar jau vyresnioji išrietė ilgą katės nugarą, juodos katės, ir perbėgo savo dukrytei skersai takelio. Įsižeidus, bet stengdamasi išlikti mamyte, sumadaravo uodega, liuoktelėdama per slenkstį sumurkė. — Man tas pats. Tavo meilė — dalink kam nori. Tik smegenų neatrakink.

Tėvelis parlėkė namo temstant. Pirštai suplonėjo dvigubai, pailgėjo trigubai, ne juokas iš rainos katės surankiojo penkis tūkstančius utėlyčių, perdėjo rudajai, sugaudė iš tos, sumetė juodajai, iš juodosios — baltajai, iš baltosios — smėlinei, iš smėlinės — mėlynajai. Ties ta mėlynąja ir užstrigo: prapuolė penkios utėlytės, kaip beilgino beplonino pirštus — nieko. Perdavė pamainą su trūkumu, liūdna, taip dar niekad nenutiko. Kitiems nutiko. Bet tėveliui — nė karto per ilgą amželį. Jis buvo geriausias iš geriausių, pagerbtas visomis įmanomomis premijomis, ekskursijomis, garbės popieriais ir lentomis. Jis jau turėjo daugybę savo pirštų ilginimo metodų pasekėjų, autoritetas tarp autoritetų. Ir še tau kad nori.
Parlėkė tėvelis namo reaktyviniu greičiu, iš nervų negalėjo sustoti: švilpė aplink namą kaip bitė atominiu užtaisu, švilpė, o nerimas vis tiek kartu su juo, neatsiliko nė per milimetrą: kodėl kodėl kodėl prapuolė penkios utėlytės?
Nervai ne tik tėveliui, nervai — visai šeimai. Dukrytei dėl mamytės, mamytei dėl dukrytės. Mėnuliui suapvalėjus jau sklendė visi trys, kiekvienas garsiai su savim kalbėdamas, atvirto iš greičių į žmones tik atsimušę į du stulpus, greta sustatytus:
— Kur dingo penkios utėlytės? Kokia gėda mano ilgiems pirštams. Kokia gėda.
— Kodėl dukrytės neklauso mamyčių? Kodėl? Iš kur jauna mergaitė gali žinoti, ką mylėti? — braukėsi ašaras žaliu megztuku.
Pirma atsipeikėjo jauniausia, Sonečka. Sustojo. Nėra ko skubėti. Suprato: greitis — ne vaistas. Išsirankiojo drugelius iš plaukų, patampė galvos spynelę, vienas vyriškis ištiesė raktelį, kitas — irgi raktelį.
Mamytė net šoktelėjo, kai pamatė, kad užkliuvo ne už stulpų, o už vyriškių. Sugriebė dukrytę už rankos, truktelėjo prie savęs:
— Kas čia tokie? Kodėl su nepažįstamais šnekiesi? Ar pamiršai mamytės pamokas? — plekšt Sonečkai per užpakaliuką.
— Mamyte, — tempėsi į šalį, šnibždėjo į ausį, dėjo savo drugelius į mamytės ausis ir akis, — taigi, mamyte, čia tie, kuriuos myliu.
— Šitie? Smurgenos?
Mamytei koma. Žalia kaip megztinis.

Prasidėjo žaibavimas. Be perstojo. Tėvelis pamiršo penkias neatrastas utėlytes, tempė kominę mamytę į ambulatoriją. Sonečka laikė galvą ir drugelius, du jos mylimieji po koją, o tėvelis, sugriebęs širdį, lėkė mamytės komos priešakyje reaktyviniu greičiu, šokinėjo per žaibus ir rėkė: aš — vaistas, aš — tavo vaistas.
Gydytoja Vasilisa miegojo ant kušetės, kai visa šeima net su užrakintomis durimis griuvo į kabinetą. Su savimi atsitempė ir mėnulį, pakabino jį virš mamytės komos, o tėvelis, ilguose pirštuose spausdamas savo gėlytės širdį, nesužiūrėjo, kaip iš šlaunies vidinės kišenės išsprūdo žaibas ir smigtelėjo daktarei tiesiai į galvą.
Gydytojai koma.
Mamytei koma.
Nėra ką daryti. Tėvelis į baltą chalatą, ant kaklo fonendoskopą, paklausė širdies: savo ir mamytės, ir dukrytės.
— Ritmo sutrikimai. Nieko tokio. Pagulės ir atsigaus.
Visi lengviau atsiduso.
— Gal lekiam namo, — ilgu pirštu su laikroduko nagu perbraukė Sonečkai galvos spynelę. — Priviriau lydekienos. Galim švęsti vestuves, kol mamytė pabus iš komos. Ką daugiau veikti?
Dukrytė sukrykštė iš džiaugsmo, suplojo delniukais, puolė į glėbį gerajam tėveliui:
— Tikrai. Ir jaunikiai yra.
Tėveliui ištiesė ranką vienas:
— Vincas Dovinė.
Tėvelis kaukšt kulnimis kaip Napoleono kareivis:
Abu apsikabino, pasitrynė žandais. Sonečka į jų tarpą:
— Vincą, tėveli, nusižiūrėjau arimais lėkdama. Vagą aplink visą žemės rutulį varė.
— Oho, tik pamanyk, — galva pati tėveliui kraipėsi. — Ar galiu paklausti? Ir per Afriką? Ir per Paryžių?
— Na, per Paryžių dar ne.
Tėvelis nusivylė. Vos nekrito į komą. Laimė, sulaikė antrasis, apkabindamas ir liūdnomis akimis įsikibdamas į širdį. Tėvelio.
— Aš — gydytojas. Aš galiu jums padėti.
— Kuo? Aš nesergu. Aš galiu tau padėti. Aš — vaistas.
Įsikišo dukrytė:
— Tėveli, jis iš Paryžiaus.
— Bardamiu.
— Kukockis.
Tėvelis išbalo. Atsidarė krūtinę, išsiėmė širdį ir žiūrėjo į ją. Ilgai.
Bardamiu paėmė kruviną tėvelio širdį, įsidėjo į savo krūtinę, kaip į kišenę. Ir išėjo.
Sonečka bandė vytis. Negyvens žmogus be širdies.
— Dukrele, nusiramink. Nereikia man tos širdies. Daugybė žmonių gyvena be jokių širdžių, be jokių vidinių organų ir nemiršta. Dar geriau gyvena. Ramiau. Žaliau.
— Bet negalima. Vagystė.
— Ne. Meilė. Dar seniai, kai Paryžiuj gaudžiau mistralius spalvotiems flakonėliams, Bardamiu sutiko ir pavogė mane. Visam laikui. Visą. O dabar pasiėmė tik širdį. Vadinasi, mane grąžino. Turbūt mamytei.
— Nesuprantu. Nieko, — Sonečka pravirko, bandė prisiglausti prie Vinco, bet tas darėsi toks siauras ir trumpas, kad buvo aišku — iki vestuvių gali likti tik siūlu. — Jau geriau kristų į komą. Bent atsigautų arba mirtų.
Dukrytė atsigulė tarp mamytės ir krikštamotės gydytojos, užsiklojo žaliu megztuku ir pati siaurėjo trumpėjo. Neviltis ją apgraužė.

Namo tėvelis grįžo tik po metų. Visą laiką gaudė vėjų kvepėjimus. Vos kurį sučiupdavo, įkišdavo į flakonėlį, bet pasitenkinimo jokio, atvirkščiai, pasijusdavo nelaimingu. Pasikvėpindavo kartą kitą, bėgiodavo laisvas ir paslaptingas vis kitų miestų gatvėmis, gal tikėdamasis sutikti Bardamiu, gal nieko nesitikėdamas, gal ieškodamas penkių utėlyčių, bet, kai nieko neradęs, tapdavo statišku, liūdnas atsukdavo flakonėlį ir išleisdavo vėją namo. Tada gaudydavo kitą. Svaigindavosi kitu, kitais miestais lakstydavo, vėl nieko neradęs, gal nieko neieškojęs, paleisdavo savo svajones iš spalvotų flakonėlių ir mojuodavo skrendančioms su vėjais į nežinomas erdves. Nežinomas, bet trokštamas. Alkanas.
Alkanas grįžo po metų namo. Mamytė skuto bulves ant slenksčio ir mėtė į kibirą, kaupiną vandens. Bulvės žvynavosi ir taškėsi lydekomis.
— Mūsų auksinėms vestuvėms, — suplojo iš džiaugsmo, pamačius tėvelį, parbėgantį reaktyviniu greičiu. Peilis išsprūdo, smigo į kriaušės kamieną. Apsipylė žiedais. Ruduo. Vėl ruduo.
Mamytė išbučiavo tėvelį, išglamonėjo, pavalgydino lydekiena su žiedų padažu, suėmė už pažastų ir nuvedė į savo kambarėlį, paguldė į grindyse įsmegusią lovą, apklojo žaliu megztiniu.
— Ilsėkis, mano vėjau. Dabar tu — ligonis, aš — vaistas.

Tėvelis greitai sveiko: lydekos stiprino ir jaunino. Bandė atsikelti. Nepavyko. Kambarys buvo priaugęs tuštumos. Ji neleido ligoniui įsikibti. Daužė per pirštus, galvą ir tuščią krūtinę.
— Kur knygos? — sukaukė kaip vilkas ant viso pasaulio. — Mamyte, kur knygos? Kur Sonečka?
Mamytė atbėgo tekina. Nustūmė tuštumą, užgriuvusią kaip kekšę ant svetimo vyriškio, sunerimus įlindo į tėvelio akis:
— Apie ką kalbi?
— Apie mūsų dukrytę, — tuštuma pritykino iš kairio šono, iš galvūgalio ir pradėjo aštriais nagais žnaibyti ligonį, tas gynėsi, rėkė, spardė, bet mamytė nesikišo, tik stebėjo. — Kur mūsų dukrytė?
Atidarė langą, įleido pulką drugelių. Tėvelis pradėjo ramiau alsuoti: vis ne taip tuščia. Mamytė, balta katytė, šokinėjo, letenomis gaudė ryškiaspalvius ir kišo po žaliu megztiniu.
— Kam mums ta dukrytė, kam mums tos knygos, jeigu mes gyvenam vienas kitam: tu — man, aš — tau? Tu — ligonis, aš — vaistas, aš — ligonis, tu — vaistas.
— Mūsų Sonečka, — tėvelis pražilęs trim plaukais, pageltęs, sutrumpėjusiais pirštais, net striukesniais už normalius, sunkiai kėlėsi nuo lovos, specialiai įleistos į grindis, kad aplinkui knygos kaip žiedlapiai devyniais ratais skleistųsi. — Kur knygos?
— Ką žinau. Sirgau. Tavęs nebuvo. Tampė kas netingėjo: Balkonskis, Haleris, Somsas, Jurijus Andrejevičius, Kaspersas, o Batleris atskrido lėktuvu, į knygas net nežvilgtelėjo, pasičiupo Sonečką. Viskas dingo.
— O Bardamiu? — tėvelis lyg ir apsveiko, atsikėlė, ieškojo drabužių.
— Prancūzų nebuvo. Nu, nebent, kai komoj ilsėjaus.
— Gal, sakau, širdį grąžino.
Abu pradėjo ieškoti. Spintose, lentynose, šaldytuve, kišenėse. Pakilus mėnuliui nuilsę nuo beprasmio tuštumos žarstymo, išėjo į lauką, prisėdo ant slenksčio, susiglaudė, apsikabino.
Tik tik tik tik tik.
Tiksėjo vakaras. Juoda katė taikėsi į kriaušės viršūnėje kabančią žalią širdį. Mamytė, balta katytė, šuoliu reaktyviniu greičiu sučiupo širdį ir, praskyrus languotus marškinius, įdėjo savo žmogui į tuščią krūtinę.
Bardamiu širdį.
Vėjo.