0,1%

Ant apvirtusio dangaus
ganosi mirksinčios mašinos.
Ritasi nuo kalno kunkuliuojančios
vasaros santaupos.
Per išdavusius ją
medžių antpečius,
skrieja ryškiaspalvės moterys.
Kaip per pelenus,
pro išsekusių medžių rikiuotę.

Tai tik man
nepalieka randų
sekmadieniai,
lipantys ant kulnų,
o per purviną autobuso stiklą
nesimato prinokusio
klevų plėviasparnio sniego.

Tai tik man
šviečia gYvos dar
pervažiuotos katės akys
juodam
tirštėjančio vakaro aksome.

- 1983 -