Ji sėdėdavo nuolatinėje savo vietoje – virtuvėje už stalo ir nuolat ką nors siūdavo, adydavo, megzdavo... Iš ryto ten atsisėsdavo kažkokia pavargusi, išsikamavusi... Sunerdavo rankas, pasiremdavo ir įbesdavo akis į vieną tašką... Gal susimąstydavo apie sunkų ir vargingą savo gyvenimą, vaikų ligas ir netektį... O gal apie neišvengiamai artėjančią gyvenimo pabaigą... Gal...
Mano žvilgsnis pro virtuvės langą nukrypdavo į tą vietą, kur sėdi mama... Ir visada eidama pro šalį ją ten rasdavau. Tai buvo taip įprasta...
Jeigu ne telefono skambutis, atnešęs tą nelemtą žinią, kad ji nugriuvo, o dar po valandos, kad ją išvežė į ligoninę, ji ir dabar tebesėdėtų savo nuolatinėje vietoje... už stalo...
Radau ją ligoninėje vos gyvą, bet dar pilną vilčių... Kad išsiveš marti, kad pasveiks...
Stovėjau prie lovos ir buvau bejėgė... Gulėjo kažkokia sudribusi, negalinti pajudėti, nevaldanti visos dešinės pusės... Visas tris dienas prastovėjau turėdama naivios vilties, kad pradės gerėti...
Užmerktos jos akys nežadėjo nieko gero... Po antklode nuogas kūnas atrodė lyg jaunos mergaitės – kaip iš marmuro. Nesupratau, kad artėja pabaiga... Ir kaip galėjau, kai buvau tarsi be žado, nieko aplinkui nebesuvokianti... Mano mama...
Trečią dieną ji nustojo kalbėti... Tartum nugrimzdo kažkur gilyn...
Senyva slaugė palingavo galvą: „Tokia sunki ligonė. Kažin ar išgyvens?.. “
„Pasaulis neapsivers... “ – išgirdau tarsi iš anapus.
Tai buvo paskutiniai mamos žodžiai...
Po kiek laiko man atrodė, kad viską sapnavau... Žinau, kad sėdėjau mašinoje, kuri važiavo į sostinę... Mačiau pakelėje žmones lyg nustebusiais veidais, o paskui atgal po mašinos ratais bėgantį asfaltą... Kažkaip keistai maudė širdį... Giliai tarsi jutau, kad tai priešpaskutinė kelionė...
Baltoje palatoje ji ėmė kvėpuoti giliai ir sunkiai. Atskubėjęs kunigas sukalbėjo maldas, patepė aliejumi ir palingavo galvą:
„Pabaigos pradžia... “
Nakčiai iš palatos lankytojus paprašė išeiti...
Šaltame, dar nekūrenamame kambarėlyje išsiverkusi ir kaip vaikystėje užsiklojusi galvą prisnūdau. Vidurnakty krūptelėjau nuo skardaus skambučio. Atidariusi duris, pamačiau brolį su giminaičiais...
„Mirė mama... “ – ištarė.
Kitą dieną vėl lyg sapnuodama pirkau karstą, važiavau į laidojimo vietą užsakyti mišių, gedulingų pietų, tartis su duobkasiais...
Mirusios aš jos dar nemačiau...
Gulėjo ji kažkaip iškilmingai atlošusi galvą, vos vos besišypsanti, tarsi pamynusi po kojomis vargus – visą sunkų savo likimą... Kiek sudėtingas, pilnas pažeminimų ir skriaudų buvo jos gyvenimas, tiek atrodė didinga ir tarsi gyvenimo tuštybę paniekinusi mirtis... Pagaliau jinai nugalėjo iš visų pusių ją engusį gyvenimą...
Sustojau prie jos kojų priblokšta nuostabos – mano mama... Aplik karstą pleveno žvakės, aštrų kvapą skleidė kažkokios gėlės... mano mama... Ašaros tekėjo upeliais. Vėl širdyje jutau tokį pat maudesį kaip tada mašinoje... mano mama...
Giedojo susirinkusios moterys, patyliukais šnabždėjosi atėjusieji atsisveikinti... Jie kažką graudžiai kalbėjo... Mačiau tik judančias lūpas ir pilnas užuojautos akis... mano mama...
Prisiminusi šias akimirkas, dar ir šiandien ausyse girdžiu kalamas vinis, į karstą dunksinčius nuo kastuvo byrančios žemės grumstus... Nebėra ir jau nebebus mano mamos...
1997