Utopija

Manyje…
Taip tyliai, nedrąsiai
Apsigyveno vienišas klajūnas.
Nejučia jam tapo liūdna...
Štai ir antras,
Galų gale ketvirtas
Širdyje…
Kiek nerimo sukelta.
Negaliu visų aš išlaikyti...
Kas jūs, nelabieji?
Troškimai?
Norai?
Svajos?
Ankšta.
Taip stipriai spaudžia,
Nori bėkti, šaukti.
Paleiskit!
Hadžas, čia užsiliksi amžinai,
Kad ir neliko vietos,
Ilga kelionė neįveikiama.
O jūs?
Kas jūs tokie?
Iš kur atklydę?
Graži trijulė mano kūniškų troškimų.
Išlaisvinti princesę iš aukšto bokšto,
Ar pastatyti namą,
Užauginti gvardiją sunų…
Aš pats jau susigaudyti nebegaliu.
Neliko anei vieno.
Visus paleidau...
Iš sielvarto,
Amnestija.
Nors viltis ir žūsta paskutinė-
Ji žuvo.
Jūs laisvi-
Troškimų nebeliko.
Neįvykdžiau.