Nesantaikos obuoliai

1.
Meilė ateina
ir į mano pasaulį, o širdis
kaip laikrodis ima plakti –
akys geros, šuniškos –
neišduos, o Dieve,
kaip ištvert, nesusapnavus –
jų šaltą, rugsėjo naktį?

O vaikystė -
pro karklinę tvorą lenda,
o ten - dega, spragsi laužas,
žiopso musmirės
nuodingos,
o pro langus
išvertę akis žiūri
mokyklinės - rašaluotos,
kreiduotos lentos
ir tu, šalia patvorio
gyvensi ir lyg kurmis
iš tėvo, motinos akių
niekur nedingsi.

Plevėsuoja –
žilvičių vėliavos,
medaus kvapas
nuo žemės keliasi.
Tėvo – išardytas dviratis,
tėvas grįžti vėlinasi
jo laukia – lysvės,
nenuravėtos vagos.