Ticino

Paskutinė diena prie krioklio,
vangiai liejasi akmenų briaunom
srovė nugludinta kalno
kartais vos prateka
pro kojas,
viršum debesys
nepastebimai juda
lyg miegančio vandens sapnai,
virš beržų - aidas
išdainuotas uolos
ir mano balso sąveikos,
viršūnėje - pavasaris Tičino,
prie krioklio.
Sėdžiu ant akmens
klausydamas
kaip lėktuvas raižo dangaus stiklą,
mano kojos užtvindytos -
džiaugiuosi jog vienas iš kito
tiek nedaug reikalaujam
ir tik pratekam į ežerus
paliesdami kits kito kūną
kartais iki kelių
kartais iki akių.