Viens, du II

- Kur dingai? Kada pasirodysi namie? – noriu pasakyti „kada grįši pas mane“.
- Neturiu pas ką grįžti, - nori pasakyti, kad nesi laukiamas. O gal – kad man reikėtų prašyti, maldauti. Tik kažin, ar tame būtų kokia nors prasmė.
- Vaikai laukia...
- Py, py, py...

Taip tradiciška ir banalu. Žongliruoti vaikais. Iš tikrųjų, nutraukti giją, jungiančią mus, ne taip paprasta kaip paspausti „Delete“ ar „Escape“. Meilė-Aistra, Susitaikymas ir Viltis – trys badymai pateisinti mūsų koegzistenciją, trys triukšmingai svarūs įrodymai, kurių akyse telpa tai, kas buvo, yra ir, deja, bus mūsų. Mes neatskiriamai susipynę net ir ateityje.
Kartais sapnuoju ir Nevilties akis, kurių niekada nemačiau, bet kurios mus riša gal net stipriau nei gimę vaikai. Kiek metų mano Nevilčiai? Ji kaip neišgerto rūgštaus vyno butelys: daugiau nebenori, bet išpilti nesiryžti. Stovi ir neleidžia pamiršti gaižaus skonio.
Tu sakai, kad gražiai kalbu, bet nieko nepasakau, visiškai nieko esminio. Vėl atsiverti knygą ar įninki į laikinai sustabdytą šaudyklę laptope. Žinau, jog, jei išrėkčiau tą esmę, tu trinkteltum durimis ir išlėktum ten, kur vynas skalsesnis, o aš likčiau su Meile-Aistra, Susitaikymu, Viltim bei klausimais „kur išėjo tėtis? “  ir „kada jis grįš? “.

Atsakymai išsisemia, o tavęs dar nėra. Nekenčiu būti motina. Leidžiu vaikams pabendrauti su kompiuteriu. Puiki alternatyva, kai motinai depresija, o tėvas dingęs.

Man gyvybiškai būtina su kuo nors pasikalbėti, nes aš tokia šiaudadūšė, minkšta ir nevalinga. Todėl velkuosi gražiausią suknelę, aunuosi aukštakulnius ir darausi vakarinį makiažą. Pasikalbėsiu su tavimi, su savo draugėmis, kurios seniai  nebeužsuka, su buvusiais meilužiais, kurių bruožai jau baigia išblukti. Nesvarbu, koks alkoholis, tik jo reikia daug, kad susikviesčiau visus geidautinus pašnekovus. Aš visai nesu apgailėtina, aš ciniška. Aiškiai ir argumentuotai dėstau savo mintis. Kaukšiu kulniukais pirmyn ir atgal, gestikuliuoju ranka. O kokia mimika... Savo teisumu galiu įtikinti bet ką.
Iš kitos pusės, bet ką galiu ir sugraudinti. Kaip malonu išsiverkti ant nematomo peties, jausti plaukus glostančią vaiduoklišką ranką, tapti maža, nekalta mergaite, kuriai taip saugu didelio ir stipraus vyro glėbyje.
Gera, tačiau ateina akimirka, kai būtina sugrįžti, nes reikliai cypteli vaikiškas balselis, parskraidindamas atgal iš jaukių dimensijų.
- Mama...
Pasirodo, kažkam reikalingas ir mano glėbys.