Dienoms bėgant visai nebegalvojau apie merginą. Supratau, kad jos nebepamatysiu. Taip neretai čia nutinka – atsiranda nauja paukštytė, pabūna kelias dienas ar savaitėlę, kitą ir vėl dingsta: laimi skundą dėl suėmimo ir būna paleistos arba įsiprašo į kitą skyrių, o kartais net į kitą kalėjimą.
Laiškų rašyti jau ilgokai niekas nebeprašė, todėl trūnydavau viena ir be atvangos rūkydavau. Buvau įgudusi pūsti iš dūmų įvairiausias skulptūras, net pati stebėjausi savo sugebėjimais, gaila, kad vos sukurti mano šedevrai akimirksniu išnykdavo arba, dar blogiau, nevaldomai keisdavo pavidalą, iš šiltų meškučių virsdami ilgakakliais slibinais, iš rubuilių paukčiukų – begalviais vanagais. Kaip ir mano sustyguotų laiškų adresatai iš meilių vyrų, brolių, sužadėtinių mano mintyse tapdavo gauruotomis pabaisomis, pamišusiais smaugikais. Kiekvieną kart. Kodėl taip nekenčiau visų, kuriuos kiti mylėjo? Gal todėl, kad pati buvau niekieno nemylima? Pati neturėjau nė vieno, kam galėčiau parašyti meilų laiškelį, kad ir kaip būčiau norėjusi. Ir nenorėjau. Baisiausia, kad nenorėjau.
Pasivaikščiojimo valandėlė dar buvo nesibaigusi, bet susiruošiau šliaužti vidun. Nebeturėjau tabako, todėl kitos su papirosais rankose erzino, rūkalų kvapas pykino, visas kiemas varė iš proto, blogumas gremžė skrandį, spardėsi po šonkauliais, kilo iki raktikaulių, rodėsi, tuoj pokštelėsiu, nebeatlaikysiu.
Staiga pamačiau ją – sėdėjo susirietusi ant suolo kraštelio ir kažką spaudinėjo tarp pirštų. Prisiartinusi nužvelgiau jos turtą.
– Paskolinsi tabako? – užklausiau, alkano instinkto varoma.
Ji klistelėjo į mane stirniškas akis.
– Ta-aip, – sukniaukė nepatikliai ir tuojau pat pridūrė šiek tiek džiugesniu balseliu: – Taip, prašom, čia jums.
Pasėmusi žiupsnį susisukau begėdiškai riebų papirosą.
– Tai ko? – užklausiau prisidegdama. Giliai įtraukiau dūmą, palaikiau burnoje, o tada su pasimėgavimu išpūčiau pro suglaustas lūpas vienakojį grifą. – Ko neatėjai?
Ji tylėjo. Virpantys pirštai toliau įkyriai spaudinėjo maišiuką.
– Tai nerašysim laiškų?
Ji pamažu įsivažiavo. Kalba, kaip įprasta, pasisuko į malonybinius pezalus, meilius pasiseilėjimus. Klausiau laidydama į viršų savo pilkus paukščiukus ir stebėjau, kaip jie plasnoja dangun, plečiasi, skysta, tirpsta vėjyje. Išpūtusi visą papirosą vėl atsisukau į tabaką – galėjau padaryti, kad jis būtų mano, už vieną skubiai surašytą laišką galėjau pasiglemžti visą jos paketą; ir ji būtų laiminga, ir man gerai, bet viduje prabudo niekingas kipšelis.
– Ar ir grįžusi jam kalbėsi tuos pačius žodelius?
Ji vėl tylėjo.
– O jis kaip? Kalbės? – vaipiausi.
Jos tylėjimas ėmė virpinti mano pilvą, jutau, kad reikia ištempti bent žodelytį, kitaip pati save suėsiu iš nepasitenkinimo.
– Parašyti, kaip tu kenti? Kaip tau čia liūdna vienai, be jo?
Staiga ji prapliupo. Bandė slėpti saujoje veidą, gniaužti tvinkstantį kūkčiojimą, valdyti drebulį, bet nepavyko, užkarda nebeatlaikė ir merga subliuvo lyg skerdžiama avis.
– Na ko čia? Ir ko? – raminau atsainiai.
Nė kiek nebuvo jos gaila, tik įžūliai juokinga.
– Jis nekaltas, – suvapėjo nelaimingoji pro savo zirzaliones ir užsikūkčiojimus.
– Ko jau nekaltas?
– Čia aš viską padariau.
Girdėjau, kaip sargybinis šaukia, kad laikas grįžti į vidų. Nebe pirmą kartą. Iš nepasitenkinimo žvangino tarp pirštų raktus. Visos jau buvo sugužėjusios vidun. Pakilau. Žinojau, kad nebegaliu laukti, bet smalsumas sukuteno pirštų galiukus. Timptelėjau ją už rankovės ir nusivedžiau link įėjimo, tokiu būdu padovanodama sau dar kelias sekundes.
– Jis nekaltas, – kartojo ji tipendama iš paskos.
– Nekaltas, nekaltas... Taip juk laiške nerašysi. Sugalvok, ką ketini pasakyti, jei nori to laiško. Ir niekur nedink iki rytdienos, – pamokslavau pakeliui. – Rytoj surašysim, – šūktelėjau, prieš jai išnykstant koridoriaus gilumoje.
Grįžusi kambarėlin nutūpiau prie stalo ir nusitaikiau akimis į palangę už grotuoto stiklo. Saulė tripinėjo po pilką paviršių, metalas karts nuo karto supoškėdavo ir vėl nurimdavo. Vinys buvo pageltusios nuo rūdžių, skardos kraštai užsiraitę, dėmės nuo lietaus lašų, prikepęs spyglys, šalimais pilkas šarkos sukrautas blynas. Tas paukštis vis atskrenda manęs pasižiūrėti. Ir ko? Lyg tai pasaulis jam būtų per mažas! Lyg tai nebūtų kitų darbų, tik į mus, prasikaltusius žiopsoti.
Išsitraukiau baltą lapą.
Kaltas? Nekaltas? Kaltas dalinai?
„Tu kaltas, katinėli, už tai aš tave myliu. “
Ne, velnias, jaučiu, kad baigiu išprotėti, tik nesuprantu, kieno kaltė, kas mane verčia šitom nesąmonėm užsiimti? Iki šiol tai buvo laiko perteklius, tabako poreikis, na, gal dar geismas pasijusti svarbiai, kažkuo geresniai, gabesniai už kartu sėdinčias mases. Visai nesidomėjau jų istorijom, bet nuolankiai išklausydavau, kokios jos nelaimingos, kaip trokšta grįžti pas savuosius, kaip juos myli, ilgisi ir nusižemindamos maldauja atleidimo. Aš niekam nesižeminau ir atleidimo nelaukiau, išmaldos neprašiau, grįžti pas nieką negeidžiau, net neketinau. Ir niekas mano istorijų nežinojo. Net pati sau jų nepasakojau. Viskas buvo baigta, taškas padėtas. Niekas manęs nedomino, niekas nejaudino. Norėjau tik patogiai leisti savo surakintą laiką.
Vėl susivokiau, kad nebeturiu nė žiupsnio tabako, kokia beprotė, kad tos vištelės nenureketavau. Ėmiau melsti, kad ji niekur neišnyktų, ir tikėtis, kad iki rytdienos ištversiu. Žinoma, kad ištversiu. Jei ištvėriau tūkstantis šeši šimtai trisdešimt vieną dieną, ištversiu ir toliau.