Karma

Paveldėjau šią upę
Su krantais, akmenim sietuvoj
Neradau čia ramybės
Aš gimiau Lietuvoj

Blaškosi siela tarp krantų
Bando vis užsikabinti
Už molėtų, smėlėtų
Stengiasi viską pažinti

Kai su saule pakyli
Lietumi išlyji
Smiltis išplukdęs
Gintare atsispindi

Tik nesustok, neapting
Sako man, uždumblėsi
Į nieką pavirsi tad
Ieškoki, kankinkis

O gyvenimo upė srauni
Vis gražina į  kelią
Kelio pabaigoje supranti
Kad Tiesa- tekmėje
Tada viską paliksi
Lyg nieko nebuvę  tik
Užpildęs kaip korį bitelė
Savo sielos kertelę


Lyg ir Epilogas;

Žmonės blaškosi tarp kraštutinumų, kai tiesa dažniausiai per vidurį.