Kartą MarteRijoje

Tą naktį miegojau ypač blogai. Pirmą kartą taip. Tarsi nujausdamas rytojaus dienos patyrimus. Ir ta nerami nuojauta nesiliovė purčiusi mane sapnuose bei šokdinusi lovoje, neužleisdama vietos kokybiškam poilsiui. Gulėdamas ir žiūrėdamas į viršuje snūduriuojantį Kurtmedžio lapelį, klausiausi nakties garsų: grybukų tolygaus šnopavimo, šaknelių kuštėjimo per miegus, pakalnučių klingsėjimo, karščiuojančio svirplio kliedėjimų. Į niūrią sapnų karalystę nugrimzdau tik patekėjus trečiajam mėnuliui. Ir tik gerųjų bičiulių, gyvenančių samanų patalynėje, dėka. Mažiukai balti tamprūs rangūs draugužiai, kasydami savo smulkiais pirštukais man nugarą, padėjo atsipalaiduoti. Masažas — geriausias vaistas nuo nemigos.
Sapnavau ryškią didelę esybę, besileidžiančią iš dangaus.

Kai prasimerkiau, pirmoji saulė jau švietė zenite. Savo žaliais spinduliais ji šildė mano pusryčius, nerangiai ropojančius šaka aukštyn, manos kerpės link. Sukrimtęs gan nekalbų penkiakojį, stryktelėjau iš savo guolio ir kaip kiekvieną rytą palindau po lapu. Nusiprausęs šokau žemyn aplankyti seno pažįstamo — Svirplio Pirplio. Išskleidęs sparnelius, minkštai nusileidau senam tinginiui ant kupros.
Pirplys išsigandęs pašoko, ko niekad nedarydavo — jis netgi vaikščiodavo retai, todėl išsigandau ir palaikiau tai labai negeru ženklu. Nutūpiau priešais Pirplį ir tiriamai peržvelgiau visas aštuonias jo akis. Dvi iš jų spigino į mane, likusios žiūrėjo į dangaus platybes.
— Pirply, čia aš, Nagis, — pamojau jam ranka.
Dvi akys mirktelėjo, o kitos šešios žiūrėjo sau.
— Vakar mokei mane dainuoti, pameni?
Pirplys iš lėto pravėrė burną, tarytum ruošdamasis kažką sakyti ar uždainuoti, bet išleido tik tylią aimaną. Burna užsičiaupė.
— Kalbėk su manim, kas yra, Pirply? — neiškentęs įžnybau į jautriausią jo kūno vietą — spernelį. Turėtų bent klyktelti. Nieko. Įžnybau dar porą kartų, ir tada Pirplys pratarė:
— Tu...
— Taip, čia aš, nebuvo kitos išeities, reikėjo tave kaip nors prakalbinti. Žinok, atrodai prastai.
— Matei?..
— Ką mačiau? — susimąsčiau
— Aš.
— Tu?
— Mačiau, — pakitusiu balsu iš lėto maumojo Pirplys.
— Tikrai? Ir ką gi?
— Saulę...
— Pirply, tu negaluoji, skrendu, pakviesiu voriuką raudoniuką.
— Užtemdė.
— Galėsi paaiškinti raudoniukui, kas užtemdė, ką užtemdė ir kodėl.
— Tu...
— Ak, žinoma, aš leidausi nuo Kurtmedžio ir užtemdžiau saulę, nieko tokio, ji vėl šviečia, po jos švies kita ir tada dar kita.
— Matei?
Tikrai kažkas negerai, ne be reikalo visą naktį erzėjo. Pažvelgiau į dangaus gelsvinę. Maždaug ten, kur žiūrėjo šešios Pirplio akys, driekėsi balta dūmų linija. Keista, dangus visad atrodydavo švarus. Pokyčių ir bus išsigandęs mano senasis pažįstamas.
— Matei Dievus?
— Dievus? — prisiminiau savo sapną.
— Taaaaip. Ne pirmas kartas, kuomet jie nusileidžia į mūsų žemes. Jaunas būdamas sutikimo procesijoje dalyvavau, viską savo aštuoniomis akimis mačiau. O štai šiandien jie vėl pas mus — Marterijoje. —  Pirplys, ačiū dievams, atsigaiveliavo iš gilaus transo ir pradėjo mirksėti visomis aštuoniomis akimis. —  Jei atmintis nemeluoja, pradžioj savo žodį tars seniūnas, garbingai pasveikins pasirodžiusius dievus. Tada dievai įteiks seniūnui dovaną. Po to palaimins mus, išskleisdami savo dangiškuosius skeptrus ir atlikdami šokį. Tuomet jau mes įteiksime dievams dovaną. Kol dievybės šoks antrąjį savo šokį, aukštinsime jas garbės giesme. Po šokių ir dainų nuvesime dievybes į artimiausią šventyklą. Ten seniūnas parinks vieną mūsiškį, kuris pasisems amžinųjų jėgų ir taps palaimintuoju. O tuomet atsisveikinę su dievybėmis, jų garbei įrengsime naują šventyklą. Nepraleisk ceremonijos, Nagiau. Aš jau per senas, o tu pasiskubink.
Palikęs tyliai niaurojantį Pirplį, nuskridau ta puse, kurioje, sprendžiant pagal vis labiau blėstančią dūmų liniją, turėjo nusileisti dievai. Jau skrisdamas pastebėjau už kelių Gumbamedžių ir keliolikos Kurtmedžių į viršų kylantį dūmų bokštą. Skubėdamas pro šalį praskrido viršgarsinis Kopsiutas — minkštas padarėlis ilgu snukučiu, uodega, gyslotais dviporiais sparnais.
— Atskirdo, atskrido, atskrido, atsk... — užsikirtęs Kopsiutas vos neįpuolė į Gumbamedžio šaką, kuri, pražiojusi savo girgždančią burną laukė skanėsto. Netrukus, priartėjęs šalia tariamos dievų nusileidimo vietos, pamačiau sujudimą. Mūsų planetos gyventojai, genami ceremonijos svarbumo, ropojo, šliaužė, skrido, šlepsėjo, puškavo, rausėsi, plaukė, šokavo, čiuožė neseniai iš dangaus nusileidusio objekto link. Įsimaišiau tarp kitų Nagių, laukiančių svarbiausios gyvenimo akimirkos. Apsuptas smalsių gyventojų duobėje tupėjo, neįprastas milžiniškas niekad iki tol nematytas darinys. Priminė Kurtmedį, tik buvo lygesnis ir neturėjo šakų. Netrukus darinys sukrutėjo, prasivėrė, iš jo išniro būrys keistų dvejom kojom vaikščiojančių dvigubai už mus didesnių esybių. Tai ir bus tie dievai, apie kuriuos nuolat kalbėjo Pirplys ir kiti. Jų fizionomijos labai priminė ant Kurtmedžių — šventyklos sienų — išgraviruotus simbolius.
Į priekį išėjo mūsų seniūnas Liutka ir suriaumojo:
— Dievai, būkite pasveikinti! Kaip buvo parašyta išminties lape, jūs pasirodysite darkart. Mes ilgai jūsų laukėme.
Keturi dievai, dvigubai aukštesni ir tiesesni už mus, laikydami skeptrus, palengva artėjo prie Liutkos — plaukuoto vikšro, didelėmis apvaliomis akimis ir ragu galvoje. Pirmasis dievas nužvelgė visus susirinkusiuosius, grakščiai žingtelėjo prie pat seniūno. Pasilenkęs ištiesė dailią ranką — malonės dovaną. Liutka kuklindamasis priėmė tik dalelę jos - vieną pirštą. Dievas tuoj pat pradėjo savo pasirodymą: susiriesdamas ir trypčiodamas jis aikčiojo dievišką giesmę. Garsus atkartojome ir mes — Marterijos gyventojai: Dhaaaaaaaaaa Aiaaiaaiaaaai! Mėlynąją pievelę užliejo raudonas dieviškasis skystis, kurį tuoj pat puolė siurbti Putinojai. Kol vienas dievas savo šventomis kojomis trypė mėlynąsias smilgas, kiti trys, sustoję ratu, nukreipė į mūsiškius savo šventuosius skeptrus. Laiminimo dalis. Kaip reikalavo senos tradicijos, nusilenkėme dievams. Tada jie nuleido skeptrus. Netrukus seniūnas galvos mostu davė ženklą įteikti dovanas ypatingiems svečiams. Keli mūsiškiai į vis dar giedančius dievus sviedė kelis Šiupštukus. Tie tykštelėjo į juos skysta žalia masė. Savo šventomis rankomis dievai glostė prie jų prilipusią medžiagą. Dabar dieviškajame šokyje dalyvavo visi keturi dievai. Akimirką net pasirodė, kad jie siekia nusiimti Šiupštukus nuo akių, tarsi tik jomis ir tegalėtų matyti. Šventosios būtybės ugnies pliūpsniais iš savo skeptrų parodė neapsakomą džiaugsmą ir dėkingumą. Tada Seniūnas, žvilgtelėjęs į užrašus, įsakė nuvesti svečius prie šventyklos. Iš žemės gelmių išnirusios šaknys apkabino džiaugsmu trykštančius Dievus ir palydėjo juos prie Kurtmedžio. Dievai, netgi atvesti prie pat šventyklos, neparodė jokios rimties, o tik toliau raitėsi šokio sūkury. Tokia jau ta procesija, nieko neprikiši, nieko neatimsi. Turėjome laukti.
Staiga seniūnas, bedęs rankute į mane ir sustaugęs „Tu, Nagiau“, leido suprasti, kam suteikiama teisė pasisemti dieviškų jėgų. Turbūt nereikia net sakyti, koks nustebęs ir laimingas jaučiausi. Iš tos netikėtos laimės vos susilaikiau nepaleidęs čiurkšlę. Pasisemti energijos iš pačių dievų! Ar bent suprantat, ką tai reiškia? Nieko nelaukęs, svaigstančiu iš laimės pilvu šokau žemyn, nusimečiau sparnus. Ištempiau rankas ir kojas, idant atrodyčiau aukštesnis. Pražiojęs nasrus atkišau aštrius savo dantis, kad parodyčiau esąs vertas būsimos malonės. Ir su pasimėgavimu palengva, ilgam pripildžiau organizmą dievais. Likučius, kurie jau nebetilpo, susiurbė Putinojai. Draugai Nagiai, varvindami seilę, pavydžiai lakiojo virš manęs. Galiausiai, visas švytėdamas nuo energijos pertekliaus, susiprastinau ir taisydamasis sparnelius pagalvojau, jog geriau Pirpliui dabar nesirodyti, kitaip ir sapnuose regėsiu visas aštuonias jo akis. Tuo tarpu darbštuolės šaknys raizgėsi apie milžinišką darinį, kuriuo atskrido dievai. Dangiškoji skraidyklė apsitraukė medienos sluoksniu, suleido žemėn šaknis, užsiaugino šakas ir pasipuošė išsiviepusiais lapeliais. Marterijiečiai apspito naująją šventyklą — Kurtmedį ir meldėsi, kad paskubintų kitą dievų vizitą.

Netrukus patekės antroji saulė, kartu prinoks ir nauji Nagiai...