Naujas gyvenimas

-Namas tikrai puikus, - neslėpiau savo džiaugsmo.
-Taip, ir aš taip manau, - pritarė tėvas.
Tądien mes abu apžiūrėjome namą iš kiemo pusės, paskui palandžiojome po vidų tikrindami kiekvieną dviejų aukštų kambarį, kiekvieną jame esantį seną daiktą, o tokių, kaip paaiškėjo buvo apstu. Mat mudu su tėvu buvome labai panašūs ir abu negalėjome atsispirti daiktams iš gilios praeities. Dar geriau, jeigu jie nebenaudojami ir nuo jų galima justi dvelkte dvelkiant senovę. Turėjau paslaptį, apie kurią tėvui nesu užsiminęs – mane ypač traukė ne tik seni, bet ir paslaptingi, nepaaiškinami arba neaiškios kilmės objektai (šis žodis man skambėjo su pakiliu entuziazmu ir oficialiu pagarbumu, todėl būtent taip maniau esant teisinga vadinti). Nesakiau to tėvui ne todėl, kad bijočiau jo reakcijos ar keisto žvilgsnio, kuriuo retkarčiais mėgdavo apdovanoti. Tiesa yra ta, kad mes nebendravome taip sklandžiai, kaip, mano manymu, turėtų bendrauti šeimos galva su savo sūnumi.
Prieš įsigydamas šį namą tėvas žinoma atsiklausė mūsų nuomonės. Aš bematant sutikau, juk iš judrios, nuolat gaudžiančios, neramios sostinės persikraustyti į nuošalesnį ir atokesnį gamtos kampelį yra tikra pasaka! Dėl universiteto lankymo rūpesčių kilti neturėtų, nes važiuoti teks ne taip ilgai, o ir stotelė nuo namo nutolusi vos per, apytikriai, kilometrą. Tiesą sakant, kai kam, kilometras kelio, ypač žiemos laikotarpiu siaučiant žvarbiai rytinei pūgai, ar švilpiant kiaurai smelkiančiam rudens vėjui gali pasirodyti per didelis, tačiau manęs tai nejaudina. Man patinka pasivaikščiojimai. Be to dabar vasara. Ateis ruduo, ateis žiema ir pažiūrėsim, kaip bus. Tikiu nekils jokių problemų. Juk visada yra tokie patikimi ir paprasti dalykai, kaip šilta kailinė striukė, minkštas gobtuvas, ar skėtis lietaus proveržiams atlaikyti.
Brolis irgi sutiko daug nemąstęs, nors ir nebuvo gamtos mėgėjas, bet manau negalėjo atsispirti naujiems, intriguojantiems pokyčiams. Galbūt jam apsispręsti padėjo ir mano paskaičiavimai dėl JO kelionės į universitetą trukmės. Broliui pasisekė, nes autobusas kursuojantis nuo šio atokesnio rojaus kampelio nugabena beveik prie pat jo aukštosios mokyklos (lankome skirtingus universitetus).
Ir dar močiutė. Ji po mamos mirties persikraustė gyventi pas mus. Iki šiol nežinau kodėl, bet manau, jai atrodė, kad turi pagelbėti man ir broliui psichologiškai. Ketinimai geri, bet mes jau pakankamai subrendę ir suaugę žmonės, kad suvoktume gyvenimą, kaip natūralų procesą, nuo kurio neatskiriami tokie dalykai, kaip mirtis ar liga. Būtent dėl ligos, močiutė ir negalinti įvykdyti savo taurių ketinimų (jei išties tokie jos ketinimai). Tačiau tėvas po mamos mirties nevarė bejėgės moteriškės lauk, nevaro ir dabar. Po to, kai Saulė tyliai, ramiai ir be kančių pasitraukė anapilin, jos motina Anelė dar nesirgo. Gydytojai aiškino, kad artimo žmogaus netektis nesusijusi su senyvos moters ligos priežastimis. Tačiau, kaip pati Anelė anksčiau sakydavo – „ką tie gydytojai išmano?
Taigi, senelės, žinoma, taip pat buvo atsiklausta... tačiau tik simboliškai. Ji sutiko.
Ištyrinėję visą namą, kaip ir priklauso naujiems savininkams, mudu su tėvu prisėdome svetainėje ir be žodžių laukėme atvykstant Benedikto (mano brolio) su senele.
Įspūdžiai dėl senienų jau buvo aptarti, tačiau man iš galvos neišėjo vienas įkyrus klausimas, į kurį aiškaus atsakymo taip ir negavau. Nutariau pamėginti dar kartą.
-Kodėl jį taip pigiai pardavė? – atsargiai paklausiau. – Sklypas ganėtinai geras, namas irgi padorus. Kas jiems užėjo?
Tas tėvo žvilgsnis. Retokai gali jį išvysti, bet jei jau taip atsitiko, žinokis progą esant tikrai neeilinę. Aš jį vadinau „tu turbūt Iškritęs iš medžio“. Nesmagu ir  visai nejuokinga matyti tėvą taip paniekinamai spoksantį, tarytum būčiau naujos, jam nepažįstamos ir niekada gyvenime neregėtos rūšies vabzdys.
-Pažiūrėk į patį namą. Jis senas!
Senas, kaip pasaulis, pamaniau. Tačiau tvarkingas. Be to tai nieko nepaaiškina dėl sklypo.
-Aišku mes gerai čia padirbėsim, sutvarkysim viską, ir atgaivinsim, - tęsė jis. – Bus, kaip naujas.
Supratau, kad tėvas nelinkęs atsakyti į mano klausimą ir pirmą kartą neapibrėžtai pagalvojau, kad jis kažką slepia. Greitai nuvijau šią mintį šalin, nes ką čia galima slėpti? O gal jis meluoja ir dėl pirkimo kainos? Gal sumokėjo tiek daug, kad gėda prisipažinti ir dabar bando absurdiškai išsisukti? Apie tai nebuvau mąstęs, bet tai kvaila.
Kitą dieną mudu su broliu vaikštinėjome kieme, atidžiau apžvelgdami vietovę, kurioje gyvensim ateinančius metus. Miškas besiglaudžiantis už namo tvoros atrodė gyvas ir pilnas visokiausių gyvių. Aiškiai girdėjosi gražus paukščių čiulbėjimas, tačiau apie save pranešinėjo ir įvairūs miško vabzdžiai. Labiausiai išsiskiriantis buvo cikadų svirpesys, ne toks artimas pasirodė širšių zvimbimas.
-Kaip manai, ten kur nors gali būti plynas laukas? – paklausė Benediktas ilgesingai žvelgiantis kažkur už miško.
Jis turėjo omenyje lauką, kuriame būtų galima paspardyti futbolo kamuolį.
-Nežinau, - atsakiau. – Tik žinau, kad ten gali būti laukinių širšių avilys.
Jis nusišypsojo ir linksėdamas galva patraukė atgal į namus, prieš tai patikinęs turįs deramai įsikurti kambaryje.
Likau vienas. Atsirėmiau į tinklinę, metalinę tvorelę ir įsistebeilijau į tolimą miško tašką. Ten, kažkur pačiame miško pakraštyje pamačiau... Ką? Trobelę? Nesu tikras. Bet kažkas ten pūpsojo. Lauko tualetas? Na, žinoma, greičiausiai taip ir yra. Tik nežinia kodėl mane apėmė neramios mintys.
Saulė ir šeip jau visą popietę neketino pasirodyti, negana to, dabar danguje ėmė kauptis tiršti ir tamsūs debesys. Rodos, bus audra, kurią vakar žadėjo sostinės sinoptikai. Netrukus ant pečių pradėjo kapsėti pirmieji šalti lietaus lašeliai. Pakilo smarkus vėjas.
-Tomai! Eik į vidų! – atsklido susirūpinusio tėvo riksmas.
Atsitraukiau nuo tvoros ir pamiršęs mane sudominusį tašką tolyje, nuskubėjau į namus.
Audrai praūžus iš antro aukšto buvo girdėti guodžiantys ir raminantys tėvo žodžiai, mat, senelė blaškėsi lovoje, kaip mažas vaikas. Negalėjo užmigti, bet manau ir nesistengė, nes nuolat rėkavo, kaip viskas aplinkui netruks užsiliepsnoti. Nebuvau girdėjęs, kad Alzhaimerio liga susirgę pacientai krėstų kažką panašaus, bet žinau viena – prieš susirgimą močiutė taip nesielgdavo.
Sėdėdamas virtuvėje staiga užsikimšau ausis, nenorėjau girdėti močiutės kliedesių. Man jie vis dar kėlė siaubą. Brolis į juos reagavo normaliai, žinoma, normaliai, taip, kaip įmanoma beatodairiškai mylintiems artimiems giminaičiams.
Net ir pro užkimštas ausis išgirdau duslų džergtelėjimą, supratau, kad tėvas pagaliau nuramino ir šį kartą tikrai paguldė močiutę miegoti.
Atitraukiau prispaustus, įsitempusius pirštus nuo ausų ir susivokiau, jog tėvas leidžiasi pas mane. Dar nebuvau įpratęs prie tokių ritmiškų bilsnojimo garsų trepenant laiptais, taigi trumpą akimirką buvau apsigavęs.
-Ką veiki? – paklausė jis nusileidęs.
-Geriu arbatą.
-Brolis jau miega?
-Aha.
-Ko tu neini?
-Dar nenoriu, - atsakiau ir siurbtelėjau karšto vaisinio gėrimo.
Pažvelgęs pro langą į pamažėle tirštėjančias sutemas prisiminiau mane sudominusį taškelį tolumoje.
-Tėti? – kreipiausi, nors jis buvo jau benueinąs.
-Taip, - staigiai ir stebėtinai grakščiai apsisuko ant kulno.
-Ten, - smiliumi parodžiau pro langą – yra lauko tualetas? Taip toli nuo namo?
Arba man pasirodė, arba jo veide tikrai šmėstelėjo nuostaba ir sumišimas.
-Nee, - numykė jis. Juk rodžiau kur tualetas, čia šalia.
-Tai, kas tada ten? – neatstojau.
-Ten sandėliukas, naudotas šiukšlėms krauti. Šeip ar taip į jį geriau nelandžioti. Nieko įdomaus ten nerasi.
Jis ryžtingai apsisuko ir nuėjo. Bet padarė esminę klaidą leisdamas suprasti, kad dabar tas sandėliukas nebenaudojamas. Nusigausiu iki jo. Patikrinsiu.