Vėžiai- vėželiai...

Nuo šios dienos oficialiai galima gaudyti vėžius (informacija internete).
  Pamenu ekonominę blokadą: išėjau kaip tik prieš tai (kvailys!) iš biudžetinio darbo, kur buvau gavęs paskyrimą atidirbti bent trejus metus, bet neprivalėjau, nes nepaskyrė buto. Iškart po kariuomenės staigiai ir nevykusiai vedžiau ir mes nuomojomės tai palėpes, tai kuklius kambarėlius, apšildomus krosnimi. Dirbau kilnojamų meno vertybių restauravimo centre, medžio skyriuje. Man asmeniškai teko restauruoti net (tada dar- būsimos) Vilniaus Archikatedros tabernakulį! Du pagrindiniai kolegos zoologinėmis pavardėmis: Varnas ir Vėželis.
  Taigi, išėjau iš ten ir su draugais įkūrėme UAB Dzūkijoje. BLOKADA: valdžios- sau, o paprasti žmonės- visada susitars. Pirkdavome benziną iš pravažiuojančių link Kaliningrado rusų ir baltarusių,, fūrų“ vairuotojų, už įvairias medžiagas, stakles, dalis atsiskaitydavome savo produkcija, arba dzūkiškos,, samanės“ trilitriais.
  Pamenu: pirkau balto sūrio už 7 rublius, kai prieš dieną jis nekainavo ir trijų. Bet labai greitai išmokome naują žodį- MORATORIUMAS. Nieko neišmaniau apie ekonomiką (kaip ir anglų kalba, ši disciplina atrodė nereikalinga, - ekonomika- planinė,,, geležinė uždanga“)...
  Bet ne apie tai kalba.
  Buvome 6 akcininkai: 3- baigę dailės tecnikumą,, medinukai“, 1- stalius, 1- buvęs šaudymo treneris ir dar toks storuliukas be aiškios profesijos, bet su nesveika koja ir krūva vaikų (vien mergaitės).
  Aš tikėjausi, kad ateityje galėsime kurti kažką arčiau meno, o šaudymo treneris tikėjosi, kad galiausiai už jį dirbs kiti.
  Atstatėme sudegusią kepyklą ir įkūrėme stalių dirbtuves. Jos tebestūkso aukštai greta miestelio, apjuosto ežeru, lyg pasaga. Gaminome virtuvinių baldų komplektus. Tada trūko visko, bet pinigų vertė jau nebebuvo tvirta. Kartą kažkas atsiskaitė net obligacijomis (kaip vėliau paaiškėjo- špyga taukuota).
  Buvęs treneris atsinešdavo pneumatinių šautuvų, pistoletų. Sykį, kai man nusibodo šaudyti į degtukų dėžutes, pastatytas kur nors ant staklių, aš išsinešiau į lauką šautuvą su optiniu taikikliu ir šoviau į taikų balandį, tupintį ant laidų. Šis nukrito ir priėjęs, pamačiau, kad pataikiau į galvą. Net nepagalvojau, kad toks ginklas GALI UŽMUŠTI! Jaučiausi negerai. Mano taiklumas manęs nenudžiugino. Nudžiugino tik prie dirbtuvių prijunkusią katę.
  Mes su draugu, kadangi abu- ne vietiniai, miestelyje išsinuomojome visą medinį namą. Kartą sėdėjau ant laiptelių vakaro saulėkaitoje, ilsėjausi. Atėjo visas mūsų kolektyvas ir sako man:
  -Eime vėžių gaudyti.
  -Neeenoriu, - atsakiau, pavargęs po darbų (dirbome daug, gaudavome minimumą, kitką- kaupėme, investavome).
  -Ar tu bent įsivaizduoji, kaip skanu VĖŽIAI PRIE ALAUS?!
  Aš atsakiau:
  -Nupirkite man alaus, tai bus gerai ir be vėžių.
  Visiems kažkodėl tai pasirodė labai juokinga. Jau tada alkoholis klastingai įsliūkino į mano- intraverto gyvenimą. Bet, kaip vėliau parodė laikas- gabumai, darbiniai įgūdžiai ir humoro jausmas- neprageriami.
  Vėliau pilnas polietileninis maišelis su vėžiais keletą dienų krebždėjo virtuvėje ant vinies. O kai juos gyvus metė į verdantį vandenį, jie cypė ir tapdavo raudoni. Negalėjau to ne tik daryti, bet ir klausytis. Atrodo, išėjau maudytis ežere. Grįžęs, kompanijoje prie alaus paknebinėjau vieną vėžį, bet nepatiko man tas lukštenimas. Dalį tų vėžių taip ir išmetė, nes sugedo.

  Praėjo daugiau kaip 20 metų...
  Dabar aš net uodų nemušu, tik nubaidau. Kai keliauju dviračiu po Lietuvą, verčiau jau apsipurškiu specialiu purškalu nuo uodų ir erkių, o palapinę stengiuosi laikyti uždarytą.
  Nariuotakojis (lot. - Crustacea), mintantis planktonu ir įvairiomis organinėmis atliekomis. Turi 10 kojų, įskaitant žnyples. vadinasi, tiek, kiek mes- pirštų. Zodiako Vėžiai, sakoma, pasižymi jautrumu. Ir kodėl tokio nekalto padarėlio vardu pavadino tokią baisią ligą?
  Aš- ne gėjus, bet pagal,, bachūrų“ logiką, išeitų, kad kaip ir ne,, vyras“, nes:
  1. - Nesidomiu sportu.,, Nesergu“ už nieką. Šia prasme aš- sveikas.
  2. - Nežvejoju. Gal ir pripažinčiau tai, kaip meditacijos rūšį, jeigu pagavęs, iškart paleidi. Na, gal- nufotografuoji.
  3. - Juo labiau- nemedžioju! Mūsų artimų brolių- žinduolių.
  4. - Sunkiai gaudausi technikoje. Net automobilių,, veislių“ neskiriu. Nebent, kai kurias, iš arti pamatęs ženklelį. Esu trumparegis knygius. Būna analfabetai, bet, matyt, būna ir anautomobilininkai (?) Bet... kiekvienai galvai- sava kepurė, kaip sakė vienas lama.
  Pramogos reikalingos. Kas už,, Žalgirį boliejina“, kas kortomis, biliardą, arba boulingą žaidžia. Irgi- lyg beprasmiai užsiėmimai. Aš tai išsilieju ant popieriaus- eiles kuriu, dar šį tą rašinėju. Kadaise kūriau dainas, dabar kažkaip gitarą užmečiau. Mėginu tapyti, bet esu medžio drožėjas- skulptorius (?)

  Taigi, vėželiai, gyvenkit ir dauginkitės!
  Aš nepasidauginau. Esu vienas. Bet turiu sūnėną, pataikiusį gimti mano gimtadienio dieną. Aš jam ir krikšto tėvas. Nors nelaikau savęs krikščionimi, bet nieko prieš Kristaus mokymą neturiu. Nepaisant viduramžių ir įvairių iškraipymų. Mano pažiūros- labiau budistinės, ar panteistinės. Ką kalbėjo Buda maždaug 580 metų prieš Kristų, yra patirties, o ne tikėjimo dalykai. Netgi religija TAI pavadinus, šis žodis čia tik iš dalies pritaikomas. Ir daug ką iš to, ką nuo seno apie Visatos sąndarą kalba budistai, dabar jau įrodo ir mokslas. O ir ar daug reikia kažkokio mistinio tikėjimo, sutikti su teiginiu, kad visos gyvos būtybės trokšta laimės ir siekia išvengti kančios? Tai mus visus ir sieja. Iš čia atsiranda atjauta.

  Taigi, vis dėl to- MEILĖ!