Jonukas ir Kantrybė

Pusryčiauja atsikėlę
Jonas, tėtis ir mama.
Geria saldžią arbatėlę
jie trise- visa šeima.

Jonas, siurbčiodamas žiūri:
Mano tėtis turi mamą,
O mama- tėvelį turi.
Mes visi- dar turim namą.

Bet kai aš lieku čia vienas,
Jiems į darbus išvažiavus,
Žaislus tik turiu ir sienas.
Liūdna- pikta:  kaip čia gavos?

Auklė- nesiskaito: žiūri
Televizorių per dieną.
Virbalus tuos savo turi,
Verda košę, šildo pieną...

-Noriu brolio ir sesutės! -
Garsiai piktas sako Jonas.
Smeigia smaigaliais šakutės
Skirtą jam, su sviestu duoną.

Net išraudęs pakartojo
(Braukė cukrinę nuo stalo):
- Noriu sesės, noriu brolio!
Jo mama ūmai išbalo...

Tėtis tyliai atsikėlė, -
Veidas rimtas pasidarė.
Ėmė šluotą, semtuvėlį
Ir griežtai Jonukui tarė:

-Štai tau- brolis, štai tau- sesė, -
Greit sušluok tą saldų pyktį!
Kol sušluosi, gal suprasi
Kaip svarbu kantriam išlikti.

Šluoja Jonas- širdį gelia,
Ašarėlę nusišluosto...
Ir tada mama galvelę
Jam prabildama, paglosto:

-Jei ožiuką išvarysi
Ir kantrus išmoksi būti,
Po kiek laiko pamatysi-
Bus tau brolis, ar sesutė.

Jonas, viską jau sušlavęs,
Dar išplovė puodelius.
Šypsos, lyg saldainį gavęs:
Brolis, arba sesė- bus!

-2013. 07. 13-