Ant akmens

Ant akmens
atsisėdus
Buitis ir Širdis.
Ant akmens atsisėdus –
gelsva aureolė,
šieno kupetos,
pempės kuodas
ir kupolas oro.

Ožkos, avys
nebliauna,
nebliauna
dirvožemio kalnas
akiračio lankas
ir ateina lietus
pro džiūstančias miglas,
išvartytus kelmus.

Gaubtas dangus –
gamykla, ganykla
ir visa šlapia gamta.
Gyvuliai, aviliai.
ir lietus -
ištisus metus
ir užaugę katinai
pelėms, žiurkėms
ir žaibai per žiedų baltą sniegą
auksinėmis strėlėmis...

Apsikarstęs vaizdais
ir vaikais –
pasaulis peni
miškuose,
prasčiokus.

Kam kepti,
kam šaukšto –
reikalauja Laiko
raumuo –
liepia eiti namo.

Ant akmens
atsisėdus –
Buitis ir Širdis,
o aš, pailsęs
nuo naštos
svetimos.
Rėkė varnos
išvytos iš lizdo
verkė moterys ir tos,
kurių vardus
pamiršau.

Nebežinau
guluos, ar keliuos
saulė kepina kelius,
takelius ir kažkas
labai svetimo,
atbaidančio
mane užkliudys.
Pasirodė žmonės 
appsirengę rūbais
nepaprastais
lėkė į mus
su visais atlaidais
ir moteris
išsiilgusi šilumos
išėjo į kelią
ir atsisėdus ant akmens
pasigirdo
verksmas mamos.