Dar vakar netikėjau,
o patikėjus — net sunkiau:
atrodo, akmenis lengviau kilnoti,
bet vėl ir vėl brendu per smėlį,
vis pasinerdamas giliau,
o virš galvos - nei mirę, nei gyvi -
dar vis kaip vėliavos plevena Šklėriai,
Nors jau ne tie -
net be lopšių.
Gyvena?
Na, taip... kaip kapas, bet yra.
Norėčiau, kad va šitaip būtų tik sapne,
tačiau, deja,
jau miškas šaknimis įžėlė.
Galbūt kažkas sakys, kad aš eilėraštį rašau?
O — ne! o — ne!
Tiktai labai prašau:
Sustok, pušie.
Leisk laukui būti.
Nutūpti vieversiui,
Užaugti grikiui...
Seniai pasibaigė čia javapjūtės.
Margi geniai kaip žvakės spragsi...
O pakraštėli Lietuvos,
ar pamanei,
kad kopų smėlyje gali paskęsti?
Einu ir... pėdsakų nelieka.
Kažkur —
gal prie Musteikos, prie Kabelių, prie Piesčių —
giliai po kojomis užsnūdę Smėliai miega,
lig šiol nesurasti, deja...
Ir vis dėlto, tai ne Čiurlionis,
tai aš kaip žiogas groju smuikeliu,
šiliniams, einantiems į smėlį...
Na ne vitsai Ciurlionits...tokia daugiau gal Tsimonaitytė...tsu Auktstujaits tsavo vitsaits...tik ten daugiau prigyvintų zmonių, kurie lapai prigyvina tą vitsą peizazą, o tia vienats Pranats vidur lauko...net pe Teretsitots...a...e...pent kokį kalakutą pūtų įtaitsęts...tame peizaze, ...o dar geriau merkinėts paznytėlę ir kitkelį...gal net kleponaujantį joje...HO HO HO...am.
Taip, jautriai jautriai , ką čia ir pasakysi. Vietomis gal lengvai taisytinas vieta - "net be lopšių" , nors ir labai aišku kas norima pasakyti. O kitkas kažkaip labai ir nežkliuvo, gal pripratome prie autorinės išraiškos, kiek verksmingos ir suasmenintos. Taip. 4-
Na, ne vien smėlis - yra viena kita pušaitė, grybų, uogų (: Bent jau tikiuosi... Šaunus vietovės pašlovinimas, su lašeliu egzistencinio pamąstymo apie laiko smiltis ir keliomis jaukiomis žiogo muzikos natomis. 4+